Persons Unknown

Praėjusioje NEŽINOMI ŽMONĖS serijoje.

Kas čia per vieta?

Labas rytas, ponios ir ponai, kaip jums einasi ši diena?

- Kas tu po galais? - Liamas Ulrichas, naujas viešbučio vadybininkas, jūsų paslaugoms.

Laikinai jums nebus leista išeiti iš šio aukšto.

Ką po galais jie daro?

Kaip dovana, už sukeltus nemalonumus jums,

vadovybė kiekviename jūsų kambarių padėjo po dovaną.

- Tai reiškia tu buvai... - Kunigas. - Tai daug paaiškina.

Atsimink ką sakė Andžela "miestelis ir yra programa."

Andžela - beprotė.

Ypatingas aptarnavimas, mūsų ypatingiems svečiams.

Jeigu tu kišiesi, man nesudrebės ranka,

paleisti kulką tau tarp akių Džozefai.

- Nė sekundę. - Maišai su kūnais.

- Kur yra jų dešinios rankos nykščiai? - Jie nupjauti.

Nupjovei jų nykščius?

Kaip kitaip įstaigos, esančios tūkstančius myliu nuo čia

įdentifikuos juos?

Viskas turi būti padaryta kuo kruopščiau.

Visi mūsų dalyviai užmigdyti. Viskas bus baigta iki ryto.

Tada ir pasimatysime.

Mamyte? Mamyte?

Myliu tave, mamyte. Ate.

Ne, Megan aš vis dar gyva, mažute. Gerai? Aš grįšiu namo, prižadu.

Megan?

Megan! Megan! Megan! Megan!

Erika?

- Atleisk. - Ką? Ką?

- Nemanau, kad begaliu toliau tai pakęsti. - Na jau, tu esi pats drąsiausias mano pažįstamas žmogus.

- Ne, ne nesu. - Dženet, tu nuostabi.

- Turbūt net pati to nežinai. - Erika, kas jeigu mes nesulauksim galo?

- Kas jeigu mes mirsime šioje vietoje? - Mes nemirsime.

Jeigu aš mirsiu čia, mano dukra bus absoliučiai vieniša.

Negali taip galvoti. Dženet, mes nemirsime.

Aišku? Aš tuo pasirūpinsiu.

Erika, tu negali to žadėti.

Niekas negali.

Ponios ir ponai, esame vidutinio galingumo torbulencijų zonoje,

todėl kapitonas įjungė ženklą kuris skelbia užsisekti diržus

ir grįžti į savo vietas.

Pro audrą greitai praskrisime,

o San Franciske nusileisime šiek tiek pavėlavę.

Dėkojame už supratimą.

NEŽINOMI ŽMONĖS PIRMOJO SEZONO VIENUOLIKTA SERIJA

Labas rytas, ponios. Tikiuosi miegojote gerai?

- Tai juk ne tavo reikalas? - Atrodai pavargusi, Dženet.

Ne, man viskas gerai.

Tu įsitikinusi, kad aš niekuo negaliu padėti?

Dėl to pasirūpinsiu aš.

- Einu pusryčiauti. - Susitiksim tenai.

Žinai, jeigu tavęs gerai nepažinočiau, manyčiau jog sekioji man, Dzozefai.

Turime nužudyti tą bernioką, Džo.

Tada būsime ne ką geresni už jį.

Jis į ją įsižiūrėjęs, žinojai?

Gali prie jos lįsti. Ką padarytum, kad jį sustabdytum?

Bet ką.

Rankų gamybos, kietmetalio ašmenys tiesiai iš Italijos.

Tokios kokybės dabar pirkti jau nebėra.

Ašmenys su skustuvais ir kirpyklos kvapas...

Man vėl devyneri, ir aš vėl su tėvu sėdžiu kirpykloje...

Tokia trys vyrai kaip mes sugeba džiaugtis mažais malonumais.

- Teisingai, pone Blekamai? - Spėju taip.

Taigi...

Kas čia per vieta yra?

Noriu pasakyti, kodėl atrodo, kad čia laikas yra sustojęs?

Jeigu aš tik žinočiau.

- Jūs nežinote? - Aš daug ko nežinau.

Bet štai kokios taisyklės laikydamas aš gyvenu: Jeigu nori išgyventi,

- nesigilink į detales. Pakelkite galvą. - Taip.

Man patinka.

Taip ir užhipnotizuoti galite, žinojote?

- Taip, galiu. - Ei, nepamirškite, gerai? Aš kitas.

Nesijaudinkite, pone Blekamai. Nesulaukiu kada atsisėsite į šią kėdę.

- Labas rytas, seržante Makneirai. - Ką jūs du čia darote?

Akivaizdu, kad skutamės.

- Ei, jeigu tau įdomu, eilė baigiasi čia. - Neįdomu.

Čia gal tik man taip atrodo, bet aš neleisiu vos pažįstamam žmogui

kuris dirba mūsų pagrobėjams, laikyti ašmenų prie savo gerklės,

Blekamą, aš dar sugebu suprasti...

Bet tu, Čarli? Maniau, kad tu protingesnis.

- Nagi... - Ei... - Vyrukas pasiūlė Čarliui nusiskusti.

Nereikia audros kelti. Jam paranoja. Oho!

Atsukite dešinę pusę. Mes beveik baigėme.

Dabar... Viskas.

- Ar patiko skutimas, pone Morsai? - Labai.

Kitas.

- Laba diena. - Sveiki. - Laba diena.

- Kiek laiko jūsų nebuvo šalyje? - Keturias dienas. - Dvi savaites.

Iš šalies buvome išvykę dvi savaites, bet paskutinėje vietoje - San Nikasijuje - buvome keturias dienas.

- Verslas ar poilsis? - Verslas. - Polis.

Aš buvau išvykęs dėl verslo, o mano mergina buvo išvykus į vakarėlį.

- Vakarėliai, vakarėliai! - Atidarykite savo krepšius, prašyčiau.

- Tekila! - Vakarėlis!

- Suvenyras iš San Nikasijo. - Galite paragauti.

Atidarykite, prašau.

- Jūsų verslas? - Aš... Žurnalistas.

O aš, esu San Francisko Registro redaktorė.

Registro? Jūs parašėte apie migrantus fermų darbininkus

kurie buvo nepasiskiepyje? Gerai suvarėt ten.

Taip, ačiū.

- Sveiki sugrįžę. - Ačiū. - Kitas.

- Puikus pasirodymas. - Turėjau septynis pakeltus nykščius.

- Sveikas Markai. - Detektyve Gomezai.

- Gera kelionė? - Žinote, buvo sunkių momentų.

- Keliaujate kur nors? - Taip į kalėjimą kartu su tavimi.

- Tu areštuojamas ir kaltinimas Dženet Kuper pagrobimu. - Ką jūs!

Jūs galite eiti.

Aš paimsiu.

- Viskas bus gerai. - Gerai.

Tu bijai?

- Mano darbas nebijoti. - Tu nebeturi jokio darbo.

Netgi be savo uniformos, vis dar jauti esąs kareivis?

Kartais aš noriu tik

nuleisti galvą, užsimerkti ir atsbusti susišaudymo įkarštyje.

Bet tada negalėtum būti su manimi.

- Galime pasikalbėti? - Ne.

- Nagi, klausyk, tiesiog, pasikalbėkime. - Nemanau, kad turime apie ką kalbėti, Džo.

- Mana turime, manau turime, mums reikia pasikalbėti. - Paleisk mane!

- Jis tau patinka? - Kas? Ulrichas?

- Taip. - Prašyčiau.

- Kas tada negerai? - Tai tu, Džo.

- Aš? - Ulrichas bent jau nemeluojas kas yra ir ką jis daro. Tu...

Tu net nežinai kas beesi.

Tu susipainiojai šiame šiukšlyne ir jau nieko nebepastebi.

Aš kartu su tavimi paskęsti negaliu, Džo.

Tiesiog negaliu.

- Pone Damato. - Grantai.

Aš turiu puikią istoriją. Milžinišką, gigantišką.

- Kada atsirado šitie? - Praėjusią savaitę.

Tada paprašyk apsaugos, kad mane įleistų į vidų.

- Matote, pone Damato... - Ne, Grantai tu nent neįsivaizduoji ką aš iškenčiau,

kad atsidurčiau čia, taigi tau spręsti ar vertini savo darbą ir jeigu taip

įleisk mane vidun.

Negaliu, nes jūs čia nebedirbate.

- Kodėl? - Praėjusią savaitę perpirko laikraštį.

Nauji savininkai į redaktoriaus vietą įtaisę kažkokį Džoderį Reiną.

- Tris kartus laimėjusį Pulicerio premiją Džoderį Reiną? - Nieko nežinau apie tai, bet situacija

čia rimtai pasikeitė. Daugiau jokių margaritų penktadieniais,

jokių istorijų apie ateivius...

Supratau, tik istorijos apie migrantus fermerius.

Taip. Dabar tik rimti reikalai.

- Atrodo... - Panašus į tikrą laikraštį.

Jie visus atleido.

- Netikiu tuo ką jie apie jus parašė. - Ačiū.

- Labas vakaras, Dženet. - Pone, Ulrichai.

Norėčiau, kad vaidntumėte mane Liamu. Ponas Ulrichas buvo mano tėvas.

Ir jeigu tik galima pasakyti, pats didžiausias šunsnukis vaikščiojas šia žalia žeme.

- Tada, Liamai. - Ar viskas gerai?

Jeigu nekreipsime dėmesio į laivęs suvaržymą, taip, ačiū.

- Žinau, ką jums teko iškęst. - Taip, tu jau tai sakei.

Kartais gali pasirodyti, kad žmonės už kamerų yra netikę šunsnukiai.

Bet tiesa ta, kad tu giliai jiems rūpi Dženet.

Vestuvinis žiedas?

Kilo gaisras. Skubėjau namo iš susirinkimo.

Buvau mokyklos direktorius.

Mano žmona Elein, buvo namuose su vaikais - Bobiu ir Beverle.

Buvo kino vakaras.

Pasukau už kampo ir pamačiau liepsnas.

Įbėgau į namą, bet buvo per vėlu.

Apgailestauju, Liamai.

Tu manimi pasitiki?

- Kas čia per vieta? - Juokais šią vietą vadiname šventove, bet čia

labiau panašu į stebėjimo centrą.

Iš čia galima sekti kiekvieną miestelyje esantį dalyvį. Iš čia,

galime įjungti impulsus.

- Impulsus kurie sustabdo mus nuo pabėgimo. - Viskas ne taip paprasta.

Tai procesas kurį "Programa" vadina bakstelėjimu, kuris parodo teisingą kryptį.

Skausmo sienos "bakstelėjimu" nepavadinčiau.

Bet štai, jūs jau kelinta savaitė nebandėte pabėgti iš miestelio teritorijos.

- Kodėl tu man tai pasakoji? - Nes tu gali tai suprasti.

Tau tai gali nepatikti. Gali kovoti kaip pragare prieš viską ką dėl tavęs mes norime padaryti, bet

manoma jog po kai kurio laiko, tu ne tik suprasi ką mes bandome padaryti,

bet ir prisijunksi prie mūsų.

Ir tai padarysi savo valia.

Na, tai artimiausiu metu nenutiks.

"Programa" laiko turi.

Apsčiai.

- Sveikas, Donai. Tai aš Ket Damato. - Sveika.

- Iš 6c buto. - Žinau.

Kažkas mano raktui, taigi gal galėtum mane įleisti į vidų, prašau.

- Ne. - Kaip suprasti "ne"?

- Jūs buvote iškraustyta. - Jūs negalite manęs iškraustyti.

Žinoma, galiu. Žinau ką jūs padarėte ir manau, kad tai pasibjaurėtina.

- Ir ką aš padariau? - Nevaidinkit, kad nežinote. Dinkite iš čia kol neiškviečiau policijos.

Jūs negalite skambinti į policiją. Jūs to negalite daryti. Negalite įsilaužti į svetimą buta

ir susirinkti daiktų, ir tada... Ei...

- Kodėl po galais čia grįžai? - Čia mano namai.

- Jau nebe. - Edikai, kas vyksta?

Netekau darbo, mano kreditinė užblokuota. Sąskaita užšaldyta. Telefonas neveikia.

Išmesk jį. GPS'as vis dar veikia.

Palaukite, jūs tai darėte? Sekėte mane?

Jūs tiesiog sekėte mane? Kiek jie jums moka už mano sekimą?

Įsodinau jus į lėktuvą, skridžiui į Romą.

Ne, visų pirma, jūs trenkėte man su ginklu.

Tada įsodinau jus skrydžiui į Romą, bet jūs tokie užsispyrę,

- jūs su Renbiu manote tapsią herojais? - Mes jokie herojai.

Žinai, ką žmonės mano?

Jie mano, kad jūs pavogėte vaistus kurie skirti vaikams sergantiems vėžiu ir pardavėte juos narkomanams.

- Tai nesąmonė! - Esate kada nors buvusi miesto ligoninėje?