Jerrod Carmichael: Don't Be Gay

Kai paskutinį kartą buvau televizijoj, kūriau realybės šou.

NIUJORKAS 2025 M. VASARIO 20 D.

Pasakiau, kad esu gėjus,

bet vis dar kovojau su vidine homofobija

ir nuolat išdavinėjau žmogų, kurį labai mylėjau,

nebuvau toks, koks žinojau, kad galėjau būt.

Tada sugalvojau, kad jei nufilmuosiu viską,

dėl ko labiausiai gėdijuosi, ir parodysiu tai pasauliui,

galbūt taip paleisiu ir savo gėdą.

Didžiavausi savo šou.

Kai jis pasirodė, patikrinau „Twitter“,

tikėdamasis, kad gal jis palietė ką nors,

kas išgyvena tą patį, ką ir aš.

Pirmas perskaitytas komentaras buvo:

„Kodėl juodaodis turi baltaodį vaikiną?“

Mano klaida. Susimoviau.

Taip susikoncentravau į homofobiją, kad pamiršau apie rasizmą.

Nežinau, ar jums kada teko būt interneto patyčių auka,

kai tave puola grupė juodaodžių gėjų, bet leiskit pasakyt, kad tai nelinksma.

Jie buvo tokie žiaurūs.

Mačiau tviterio žinutę,

kažkas įkėlė baltaodžio vyro nuotrauką su meškėnu,

parašė: „Žiūrėkit, Džerodas su savo vaikinu.“

Tai buvo žiauru, bet ir juokinga. Todėl buvo dar blogiau.

Skaičiau viską. Negalėjau atsitraukt.

Skaičiau kiekvieną žodį.

Žinau, ką manot: „Padėk telefoną, Džerodai.

Tau to nereikia.“ Negalėjau.

Girdėjot, kaip garsenybės sako:

„Nežiūriu, ką rašo „Twitter“, neskaitau komentarų.“

Meluoja.

Visi skaito viską, net nuo pasaulio atsiskyrusios žvaigždės.

Jei nori perduot žinutę Danieliui Dei Luisui...

tiesiog parašyk: „Ei, Danieli Dei Luisai, eik velniop.“

Jis tai perskaitys.

Žmonės rašė tokius asmeniškus dalykus apie mane,

gyvenimą, lovos dalykus.

Kažkas parašė, kad nekenčiu savęs, juodaodžių vyrų,

kad miegu tik su baltaodžiais, bet tai netiesa.

Tai tikrai netiesa. Esu permiegojęs su daug juodaodžių vyrų.

Tik mėgstu vyriškus juodaodžius vyrus.

Todėl kartais atsiduriu seksualiai konkurencingose situacijose,

kur nei vienas iš mūsų nenori pasiduot.

Stovim ir laikom pimpalus, kaip per meksikietišką akistatą.

„Gerai, tu man čiulpk.

Ne, tu man čiulpk.“

„Po trijų 69.“

Tai tęsėsi savaites.

Daug savaičių skaičiau viską apie save ir pradėjau ristis žemyn.

Man buvo skaudu, reikėjo kažko imtis.

Pradėjau lankytis pas juodaodę terapeutę,

kad žinočiau, kodėl aš su baltaodžiu.

Nemeluosiu, į pirmą seansą įsiveržiau.

Įspyriau jos duris.

„Pasakyk, ar aš Klarensas Tomasas?“

Atsakė: „Gerai.

Nurimk, Džerodai. Nusivilk paltą, jauskis patogiai.“

Ji paklausė, kas nutiko.

Pasakiau, kad internetas mane puola.

Paklausė, ką jie sako.

Perskaičiau,

kad kažkas parašė, jog turiu baltaodį vaikiną,

nes jaučiuosi prastesnis už baltaodžius žmones.

Terapeutė nušvito.

Pasakė: „Panagrinėkim tai, Džerodai.

Papasakok apie vaikystę.

Apie santykius su baltaodžiais.

Ar kada nors jauteisi menkesnis?“

Ir aš pirmą kartą rimtai apie tai susimąsčiau.

Atsiminiau vaikystę,

mano rajone gyveno beveik vien tik juodaodžiai.

Pradinė mokykla atrodė kaip NAACP atliktas eksperimentas.

Kiekvieną rytą grojo Vitnės Hiuston himną.

Beprotiška, ar ne?

Mano močiutė ten dirbo valgykloj.

Visi kaimynai buvo juodaodžiai,

išskyrus vieną baltaodžių šeimą,

kuri gyveno gatvės gale.

Bet visi jie, ir tai tiesa,

turėjo tam tikrą protinę negalią.

Pasakiau savo terapeutei:

„Nemanau, kad turiu nepilnavertiškumo kompleksą,

nes pirmus 13 savo gyvenimo metų maniau, visi baltaodžiai yra atsilikę.“

Tikrai taip galvojau. Tikrai. Taip.

„Forestas Gampas“ buvo pirmas baltaodžių filmas.

Žiūrėjau ir galvojau:

„Kaip baltaodžiai išvis funkcionuoja pasauly,

kai jie tokie atsilikę?“

Žinot, kas man nepatiko? Kad ant manęs pyksta juodaodžiai.

Esat tai patyrę? Taip, nemalonus jausmas.

Niekam nepatiktų.

O jausmas, kai juodaodžiai tave mėgsta, nuostabus.

Neseniai ėjau gatve,

juodaodis nuleido automobilio langą ir sako:

„Ei, matau tave.“

Ką, mane? Tu matai mane?

Atsitiesiau. Žinot, kaip privertė jaustis?

Pastebėtu. Jaučiausi pastebėtas. Dievinu juodaodžių pritarimą.

Nesupraskit klaidingai, baltųjų irgi.

Baltųjų pritarimas man suteikia finansinio saugumo jausmą.

Noriu patikt juodaodžiams, bet kartą patikau baltaodei damai iš HBO

ir nuo to laiko esu milijonierius, todėl tai skiriasi.

Ačiū. Ačiū, pasakysiu jai.

Buvau labai neramus. Esu nerimastingas žmogus.

Turiu labai specifinę nerimo formą.

Man neramiausia būna tada, kai viskas ramu.

Kai viskas klostosi gerai, tada labiausiai nerimauju.

Laukiu, kol bus blogai.

Man atrodo, jei būčiau gyvenęs Niujorke tą Rugsėjo 11-ąją, man tai būtų buvusi

emociškai patvirtinanti patirtis.

Pasakysiu kodėl. Nes būčiau išėjęs į lauką.

Rami diena, paukščiai čiulba.

Ir staiga, lėktuvas trenkiasi į pastatą,

iš karto pagalvočiau: „Sakiau jums, šikniai,

kad kažkas bus.“ Visada laukiu blogiausio.

Šitą nerimą atsinešu ir į santykius.

Santykiuose aš nuolat nerimauju. Nes meilėj keistas dalykas,

kai kažkas sako „myliu tave“,

tu tiesiog turi tuo patikėt.

Tai nenormalu! Jums tai normalu?

Tai beprotiška. Man reikia daugiau įrodymų.

Žadinu vaikiną vidury nakties ir klausiu: „Tu mane myli?“

Pakratau jį, bandau prigaut.

Suprantu vestuves.

Anksčiau vestuvių nemėgau. Maištavau prieš jas.

Pykdavau, kai draugai kviesdavo į vestuves.

„Kodėl kvieti į vidutinybių šou?“

Vištiena sausa, muzika - top 40.

Pirkau bilietą žiūrėt, kaip priimi sprendimą.

Tiek keliavau, kad pažiūrėčiau, kaip šoki su savo tėvu?

Eik velniop. Taip jaučiausi. Bet taip buvo iki tol, kol įsimylėjau.

Dabar suprantu, kad vestuvių esmė nėra vakarėlis.

Vestuvės reikalingos liudininkams.

Todėl jas ir darom.

Tai proga tam, kuris sako,

kad tave myli, atsistot šalia tavęs.

Tu sukvieti visus, kuriuos esi sutikęs per visą gyvenimą.

Tavo šeima. Jo šeima.

Kvieti net durininkus iš namų, kur jau seniai nebegyveni.

Visi jie ten.

Artimiausi draugai išsirikiuoja tau už nugaros,

kad spoksotų į tą šiknių.

Visa ceremonijos esmė yra atsisukt ir sakyt:

„Tai ką ten sakei apie meilę?

Pasakyk jiems, atskrido tavo tetulė.

Pasakyk, kad nori mirt su manim.

sakyk „iki mirties“.

Todėl ir darom vestuves. Aš...

Dabar suprantu, nes esu įsimylėjęs ir noriu susituokt.

Taip. Noriu. Labai myliu savo vaikiną.

Jis mano geriausias draugas. Mėgaujuosi kiekviena akimirka su juo.

Patinka gulėt ant kelių, kol jis žaidžia „Mario“.

Tikiuosi, būsim kartu amžinai.

Sausio šeštą dieną minėjom sukaktuves.

Taip.

Jis užkariavo mano širdį.

Jam nepatinka, kai taip sakau, bet man patinka.

Viskas vis dar labai nauja. Labai smagu.

Mes lygūs, o tai labai svarbu,

kad būtum su sau lygiu. Bet mes skirtingi.

Mes turim daug skirtumų, skirtingai augom.

Klausėmės skirtingos muzikos.

Augau su daug repo, daug Jay-Z.

Mano mėgstamiausios dainos apie narkotikų prekeivį

su ginklu, kuris darė, ką reikėjo, kad išgyventų.

O mano vaikinas klausėsi daug Bjork.

Ir Džoanos Niusom.

Tai jo mėgstamos dainos apie žvirblį, kuris darosi abortą.

Mes labai skirtingi, bet vis tiek esam lygūs.

Ir tai svarbu.

Svarbu būt su sau lygiu žmogumi.

Taip turi būt.

Jei manai, kad tau pasisekė, reiškia, kad išdavinėja.

O jei žinai, kad jiems pasisekė,

tada visada ieškai progos pabėgt.

Reikia būt lygiais. Mes su vaikinu esam lygūs.

Aš turtingas, o jis baltaodis, todėl mes lygūs.

Visiška lygybė.

Bet vis lyginu save su juo.

Kiekvieną kartą, kai vaikinas bando būt geresniu,

priimu tai kaip asmeninį kaltinimą.

Jei anksčiau už mane išlipa iš lovos,

jaučiuosi kaip tinginys.

Štai geriausias pavyzdys.

Nusipirkom vaflių keptuvę iš „Williams-Sonoma“,

nes aš dievinu vaflius. Dievinu vaflių dieną.

Džiaugiuosi iš vakaro.

Klausiu vaikino: „Ryt darysi vaflius?“

„Taip.“

Pamiegu aštuonias valandas, pabundu kaip per Kalėdas.

Nulekiam žemyn, vaikinas gamina vaflius,

bet serviruojam skirtingai.

Aš savo vaflius suplėšau į mažus gabalėlius,

padarau mažą vaflių kalną.

Išlydau pusę puodo „Kerrygold“ sviesto

-ir užpilu ant viršaus. -Taip.

Tada randu patį pigiausią sirupą.

Jokio ekologiško aukščiausios rūšies klevų sirupo.

Man reikia „Log Cabin“.

Dievinu jį.