The Dink

Kai kurie žmonės gimsta laimėtojais.

Tomas Breidis,

Lebronas Džeimsas,

Džoujis Česnatas

ir aš.

Esu Dastis Boidas,

bet dauguma Žemės gyventojų pažįsta mane kaip Kūjį.

Tėtis davė man šią pravardę dar tada, kai nė nežinojau savo tikrojo vardo.

Taip, šaunuolis, Kūji. Taip.

Jis treniravo mane kaip teniso lenktyninį žirgą.

Kardiotreniruotės, jėgos treniruotės, prie rankų pritvirtintos teniso raketės.

Mano tėtis buvo ne toks, kaip kiti tėčiai.

Jis nemokė manęs skaityti. Jis mokė mane smūgiuoti.

Mums puikiai sekasi, Kūji!

Ir tai pasiteisino. Aš sumušiau visus USTA jaunių rekordus.

SUNKI KŪJO RANKA „TIKRASIS TENISO BLOGIUKAS“

Pergalės, neatmušti padavimai, laimėjimai sausu rezultatu – visa tai priklausė man.

Netrukus pasaulis atkreipė į mane dėmesį.

Ne, Deivai. Aš mušu ne stipriai.

Aš mušu stipriausiai.

Nė nebaigęs vidurinės mokyklos…

D. BOIDAS

- …įgyvendinau savo ir tėčio svajonę. - Dasti, atsisukit!

- Tapau profesionalu. - Čionai! Dasti, atsisukit!

Ir tai, bičiuliai, yra mano tikra neįtikėtina istorija.

Taigi, turite klausimų?

Turiu. Kada pagaliau mušinėsim sumautą kamuoliuką?

Tokia treniruotė užknisa.

Aš klausiau, ar turite klausimų apie istoriją, kurią jums papasakojau.

Juk aiškiai viską papasakojau, tiesa?

Labai aiškiai. Tesą sakant, aš turiu klausimą, karaliau.

Labai šito laukiau. Klausk, Pydžėjau.

Kodėl kaskart, kai išgirstu šią istoriją, per nugarą nubėga šiurpuliukai?

- Man irgi. - Rimtai, aš galvoju, tipo,

- kad esi vienas geriausių… - Jei esat toks geras,

kodėl dirbat savo tėčiui ir mokot žaisti devynmečius?

Manau, tiems mažvaikiams reikia išgirsti istoriją apie Endį Rodiką.

- Tikrai, ar ne? - Ne.

- Tik ne dar viena istorija. - Viro Bičo teniso turnyras.

Dieve!

2000 m. Aš prieš Endį Rodiką.

Oficialiai jis buvo garsesnis už mane, bet visi susirinko pažiūrėti manęs.

Myliu tave, Kūji!

PATVARKYK JĮ! KŪJI!

Keletą kartų buvom varžęsi mėgėjų lygoje.

Ir kaskart išspardydavau jam subinę.

Geriau nepasakysi.

Tikrai, kad pasakysi.

Bet tąkart buvo pirmas kartas, kai susitikom kaip profesionalai.

- Aš maliau jį į miltus. - Taip.

Šaunuolis, Kūji.

Tai mano sūnus.

Tada piktavalis ponaitis Endis nusprendė pagudrauti.

Taip. Jis panoro mane sutrikdyti ir pasiprašė į tualetą.

Aš nubėgau jam iš paskos.

Paslydau ant balutės.

Ir susilaužiau riešą.

Rodikai!

Susilaužęs riešą sudaužiau ir daug žadančią savo karjerą.

- Ką? - Akivaizdu, kad niekšelis Endis

kažkuo patepė grindis.

O tai reiškia, kad visi profesiniai Rodiko pasiekimai,

pavyzdžiui, pergalė JAV turnyre ir vedybos su supermodeliu Bruklin Deker,

faktiškai priklauso Dasčiui.

Tiesą sakant, labai įdomi mintis.

- Niekada apie tai nepagalvojau. Spėju… - Atsiprašau.

Paaiškinkit dar kartą, kodėl jo laimėjimai turėtų būti jūsų?

Aš irgi nepagaunu minties.

Na, gal tau reikėtų lankyti minčių gaudymo pamokas.

Gerai tu čia.

Tai va, viską pasakiau. Ir jau ėmiau nuobodžiauti.

Abejoju, ar mano pamokos jums bus naudingos.

Gal norit pamėtyt teniso kamuoliukus, ar ką?

- Taip. Pagaliau. Dieve! Prašau. - Taip. Prašau.

Minutėlę.

Pirma padarysiu vieną darbą.

Labai atsiprašau.

- Pamėtėsit? - Taip. Su malonumu.

Štai jūsų piklbolo kamuoliukas.

Šiukšlinėje!

Čia yra teniso klubas, ponia.

- Šiknius! - Aš girdėjau.

Puiku. Šito ir norėjau. Todėl pasakiau taip garsiai.

Gerai, piklbolo ponia. Padarysim taip.

Pydž. Siūlau žaidimą.

Jums patinka žaidimai. Jūs žaidžiat piklbolą, tiesa?

- Matot šią monetą? - Taip.

Padėkit ją bet kurioje aikštės vietoje, o aš turėsiu pataikyt į ją vienu smūgiu.

Jei pataikysiu, jums bus uždrausta čia lankytis visą likusį gyvenimą.

Jei nepataikysiu, galėsit vienerius metus nemokėti nario mokesčių.

Man bus uždrausta?

Na, man tas pats, nes nesu šio klubo narė.

Aš tik atėjau pasimokyti žaisti.

Tada padarom taip. Siūlau geresnį variantą.

Jei aš nepataikysiu,

atiduosiu jums šituos.

Dasti, ne. Atiduosi savo 1999 m. „Buick LeSabre“?

Taip. Atiduosiu 1999 m. „Buick LeSabre“, kuris nuvažiavęs mažiau kaip 322 000 km.

Jaučiuosi sutrikusi.

Nelabai turiu noro su jumis kalbėtis, bet labai įdomu pamatyt, ar pataikysit.

Ką daryt? Tiek to.

Pažaidžiam.

Dėti bet kur?

Kur tik norit.

Padėsiu čia.

Sunkoka. Kampe.

Taip!

Lauk iš čia!

Jėzau.

Neškit iš čia savo piklbolo subinę.

Kol dar neišėjot.

Nusišypsokit, jums čia uždrausta.

Didelio čia daikto. Dieve.

Gali perskaityt, kas parašyta ant mano vardinės plokštelės, Dasti?

Aišku, kad galiu, tėti.

Čia parašyta taip: „Čakas Boidas. Teniso reikalų prezidentas.“

Ką tu sakai?

- Regis, labai svarbus žmogus. - Taip.

Ne iš tų, kuriam patiktų, kad jo sūnus rengiasi kaip suskretėlis, amžinai vėluoja

- ir varo žmones iš klubo. - Teisingai.

Žinai, tiesa ta, kad bėda ne vien tavyje.

Šis klubas ritasi žemyn, o aš pabandysiu jį išgelbėti.

Šįvakar rengiu vakarienę vadovaujantiems darbuotojams, įskaitant tave.

Būsiu su vadovaujančiais darbuotojais.

Velniškai teisingai, būsi. Ir nepadaryk man gėdos.

Pasirodysi laiku, be savo kvailo galvos raiščio,

ir atsivesi porą, kad žmonės negalvotų,

jog užauginau beviltišką nevykėlį.

Klausau, pone.

Šįvakar laisvas, bičiuli mano?

Reikia pagalvoti.

Atsivesi ne jį!

O tą merginą, su kuria susitikinėji. Tą gražuolę, supranti.

Deja, mudu su Marisa išsiskyrėme.

Tada eik pas ją, atsiprašyk ir susigrąžink.

- Tai sudėtinga. - Eik, pasakiau.

Gerai. Toks jausmas, kad visą laiką kalbam tik apie mane.

Kaip tau sekas?

Jau eisiu. Padarysiu tai, ko prašai.

Nagi. Tu gali.

Nagi.

Tik pažiūrėkit, kas paršliaužė. Taip ir žinojau.

- Ne. Persigalvojau. To nebus. - Palauk!

- Ne, aš negaliu, Marisa. - Dar ir kaip gali.

- Ne, tikrai negaliu. - Grįžk.

Ko norėjai?

- Paprašyt paslaugos. - Gerai.

Noriu, kad vienam vakarui apsimestum, jog mes pora,

ir ateitum į vakarienę pas mano tėtį.

Dieve!

Jūs, vaikinai, mėgstat pažaisti, ar ne?

Vieną minutę esu blogiausias žmogus pasaulyje. Nebenori manęs matyti.

Jei neklystu, net pavadinai mane „neištikima“.

Pavadinau tave taip, Marisa, nes buvai man neištikima.

Dasti?

- Kas? - Buvau neištikima tik kartelį.

Aštuonis kartus.

Taip, bet tik su vienu vyru.

Su devyniais vyrais!

Dieve.

Tu kas – „Lietaus žmogus“? Viską taip gerai prisimeni.

Klausyk, Marisa, prašau, padaryk man šią paslaugą.

- Prašau. - Gerai jau.

Ačiū.

Taip, tas tiesa.

Esat skaitę Malkolmą Gledvelą?

Jo straipsnį apie „The Beatles“. Jie daug pasiekė tik todėl, kad repetavo.

Na, jis išvertė mane iš padų.

Ne, aš nuolatos apie tai galvoju.

- Tikrai? - Taip. Aš rimtai.

- Tėti, žiūrėk, ką atsivedžiau. - Marisa.

Tikiuosi, mes nevėluojam, Čakai.

Mes bandėm padaryti jums anūką.

Na, nors kartą atėjai laiku, išdykėli.

Aš išdykėlis.

- Man tiesiog patinka seksas… - Taip.

…su savo mergina.

Puiku.

- Prašau visų sėstis. - Prašau sėsti.

- Ačiū, kad mus pakvietei, pone. - Žinoma.

Tenisas.

Elegancija.

Tobula estetika.

Bet tenisas nėra vien sportas.

Tai yra gyva kvėpuojanti būtybė,

kuriai reikia mūsų apsaugos.

Mūsų kadais šlovingoje šalyje siaučia epidemija.

Ir tai yra…

piklbolas.

- Naujas koronavirusas sporte. - Taip.

Mes davėme šiems juokdariams blogiausią „Mountain Crest“ aikštelę,

kaip tam tikrą rankų dezinfekantą ar veido kaukę.

O dabar šie piklbolininkai užsigeidė daugiau aikščių.

Aš nebegaliu delsti su balsavimu dėl plėtros.

Jei mes pralaimėsim, paplitimo nebesustabdysim.

Mūsų klubas – viena paskutinių tvirtovių.

Mums teko pareiga tapti vakcina,

kad vieną gražią dieną nustotume apskritai apie juos kalbėti.

Nors jų yra beveik tiek pat, kiek mūsų.

- Pabaiga. - Na…