Whitmer Thomas: Terminal Crew of Dudes

Užaugau važinėdamas riedlente.

Taip, vis dar važinėju. Keista tik tai, kad man jau per trisdešimt.

Keista, nes kartais valandų valandas praleidžiu riedlenčių aikštelėje po tiltu,

o tada apsidairau

ir suprantu, kad leidžiu laiką

su būriu keturiolikmečių.

TIMAS ROBINSONAS PRISTATO

Tiesiog aš ir krūva paauglių... dažniausiai dar ir be marškinėlių.

Pasiruošęs?

Riedlentininkai filmuoja vieni kitus, kai pavyksta triukas ir panašiai.

Kartais paprašo, kad ir aš juos nufilmuočiau.

Jei atvirai, mano galerija pilna keturiolikmečių vaikinų.

Pjaustau brokolį, pjaustau broko...

Pastebėjau, kad riedlentininkai, susimušę, turi keistą įprotį.

Niekada to nepripažįsta.

Gali kraujas upeliais tekėti per veidą,

o draugas prieina ir sako:

„O Dieve, seni, kas nutiko? Tau viskas gerai?“

O jie atsako: „Man viskas gerai. Tiesiog staiga užsimaniau į vidų.“

Nieko tokio, bičiuli. Gali pripažinti, kad susižeidei.

Ei, ei.

Kai buvau vaikas, man pasisekė. Nebuvau labai geras riedlentininkas.

Vienu metu šeimai buvo sunkūs laikai.

Kaskart išeinant važinėti, mama sakydavo:

„Tik šiandien nesusižeisk. Neturime sveikatos draudimo.“

Man tai patikdavo.

Draugai sakydavo: „Šiandien privalai nusileisti

nuo aukščiausios rampos parke.“

O aš atsakydavau: „Norėčiau, seni, bet, deja, neturiu draudimo.“

Visai neblogai. Visai neblogai.

Nagi.

Šįvakar, po šiomis šviesomis, stengsiuosi

Per senas paaugliškoms kančioms Ir tam kvailam žibėjimui mano akyse

Neviltis

Dėl pritarimo Užmaskuota noru linksminti kitus

Jaučiuosi išprotėjęs, toks apgailėtinas

O kai pasidaro sunku Visiškai prarandu principus

Šį vakarą

Po šiomis šviesomis

O mano akyse tas kvailas žibėjimas

Taip, aš stengsiuosi

Dėl tavęs

Labai stengsiuosi

Labai stengsiuosi

Labai stengsiuosi

Dėl tavęs labai stengsiuosi

Visada

Bandymai liks pasąmoniniai Pas mane daug minčių

Kai tylu, pamėgdžioju Serą Maiklą Keiną

Žinot, pone Veinai Noriu matyti degantį pasaulį

Noriu matyti degantį pasaulį

Buvusioji man sakė Kad atrodau kiečiau, kai sergu

Kai jaučiuosi toks ligotas Negaliu susilaikyti, noriu rėkti

Noriu rėkti!

Negalim paneigti išlygos Negalim paneigti išlygos

Kai kramtau gumą Visą pakelį susikišu į burną

Nes kitaip nejaučiu skonio Kai žaidžiu su vaikais

Dažnai pernelyg įsijaučiu į vaidmenį

Ir juos mirtinai išgąsdinu

Nes stengiuosi

Labai dėl tavęs stengiuosi

Visada labai stengiuosi

Kai buvau jaunas

Kalbėjau kaip Tomas Grynas Ištisus metus

Kol abu mano tėvai buvo reabilitacijoje

Manau, tiesiog darau, ką galiu

Niekada iki galo nesusitvarkai Su tikrais dalykais

Buvusioji man sakė Kad atrodau kiečiau, kai sergu

Paplokite mano grupei.

Mes visi kartu užaugome Alabamoje.

Pažįstami beveik visą gyvenimą.

Tai mano geriausias draugas Džeramis.

O čia mano geriausias draugas Klėjus.

Tai mano geriausias draugas Badas.

Tiesą sakant, Badas neužaugo Alabamoje. Mes su juo kartu neužaugome.

Jis iš Kalifornijos. Jis pakrantės elitas.

Šitą vyruką pažįstu tik 18 metų. Man jis beveik svetimas.

Net nežinau, ką šiandien veikia scenoje.

Laikau tave vienu artimiausių savo draugų.

-Skaudu. -Eik velniop.

-Aš tavęs nekenčiu. -Gerai.

Paplokite jam. Mano vyresnysis brolis Džonis.

Jis milžinas. Jis milžinas. Pažiūrėkit į jį. Jis milžinas.

Labai, labai noriu būti kietas.

Darau viską, kad atrodyčiau kietas.

Perku tinkamus drabužius ir klausausi tinkamos muzikos.

Būtų taip kieta būti pačiu kiečiausiu biču.

Pats kiečiausias vyruko tipas yra LOL bičas.

Nežinau, ar žinote tokių.

LOL bičas yra toks,

kuriam nusiunti juokingiausią dalyką, kokį tik esi matęs.

O po šešių savaičių...

jis atrašo: „LOL.“

Kas iš esmės tas pats, kaip pasakyti: „Man nesvarbu, ar tu gyvas, ar miręs.“

Štai čia kietas bičas.

Tokiu norėčiau būti, bet aš ne toks.

Jei atsiųsi man ką nors tikrai juokingo,

aš neatrašysiu „LOL“. Jau stovėsiu

prie tavo durų, išgirsi tiesiog...

Kai kurie žmonės nori matyti degantį pasaulį.

Jau antras kartas, kai šį vakarą mėgdžioju

Maiklą Keiną.

Nežinau. Man nesvarbu, kad tai nuvalkiota. Juokinga taip elgtis.

Manau, juokinga,

tai citata iš „Tamsos riterio“,

vieno garsiausių visų laikų filmų,

kurį režisavo Kristoferis Nolanas,

vienas įtakingiausių režisierių pasaulyje.

Ir jis neturėjo drąsos pasakyti Maiklui Keinui:

„Maiklai Keinai, gal galėtum pakartoti tą eilutę,

nes norime ją naudoti anonse,

o niekas nesupranta, ką tu sakai.“

O Maiklas Keinas teįstengė atsakyti...

„Na gerai, teks su tuo susitaikyti.“

Manau, jau aišku, kad puikiai mėgdžioju žmones.

Galiu pamėgdžioti iš esmės bet ką.

Man tereikia sužinoti tavo vardą ir kuo užsiimi,

ir tobulai tave pamėgdžiosiu.

Norėčiau tai padaryti šiandien, jei jūs nieko prieš.

Ar galima tave pamėgdžioti? Gerai.

Man tereikia sužinoti tavo vardą ir kuo užsiimi.

Tobulai pamėgdžiosiu.

Aš Ijanas, esu rašytojas.

Mano vardas Ijanas, aš rašytojas.

Atsiprašau, Ijanai, bet skambi erzinančiai.

Manau aišku, kad mane augino žmonės su priklausomybėmis.

Bet nieko tokio. Deja, mano mama nusigėrė iki mirties.

Bet pirmą savo vaiką pavadinsiu jos garbei.

Taip, pavadinsiu jį AA draugija.

-Galime pasikalbėti? -Taip.

-Nebuvo gerai, tiesa? -Taip.

-Galime geriau? -Taip. Pasistengsiu.

-Taip ir padarykime. -Gerai. Gerai.

Nuo šiol pasistengsiu labiau.

Kai augina priklausomas žmogus, pasuki vienu iš dviejų kelių.

Arba tampi kietu,

neperprantamu paslaptingu žmogumi, arba tampi cypiančiu kvailiu.

Paliksiu jums nuspręsti, kuris iš jų esu aš.

Dabar pamėgdžiosiu...

rimtą folko muzikantą, kurio lūpinė armonikėlė

yra truputį per toli.

Net nereikia mėgdžioti. Gerai apibūdinau.

Manau, esu visai kietas bičas Su subine veide ir gundančiu žvilgsniu

Laimėčiau lenktynes jei man rūpėtų Bet man nerūpi

Nesijaučiu vienišas, kai esu vienas Gyvenu minimalistiniuose namuose

Įžymūs draugai praleidžia be eilės

Aš esu gana šaunus vaikinas Gerai!

Žiūriu „Buffalo '66“

Rengiuosi kaip Riveris Finiksas

Keruakas ir Vimas Vendersas Taimso aikštė ir Deividas Bairnas

Ar mirusieji tikrai miršta Jei vis dar tave nervina

Parašiau knygą, kaip pasiklysti

Nebijau mąstyt tamsiau Ir mane apima panika Nidl Parke

Bet kambary aš Esu ryški žvaigždelė

Mažas drugelis dar kokone

Man nerūpi, bet vis tiek paklausiu

Taip, taip, taip, sakau, taip

Ar aš keistuolis, ar tiesiog šiknius?

Rūkau ir kalbu nesąmones Į laukinį dangų

Reikia būt kvailiu Kad apkvailintum kvailį

Kuris mano, kad kvailina tave

Man atrodo, kad nori mane susigrąžinti

Nes tik aš vienas Galiu tave prajuokinti

Vošiu tau taip Kol pagirsi mane

Aš, aš, aš visai kietas bičas Taip, būtent

Štai taip, Klėjau!

Pastebėjau, kad aš liūdnas

Praeity nėra nieko Ką norėčiau pakeisti

Nesudaužei mano širdies Mažyte, nepasiilgau tavęs

Tai tiesa, tiesa, tiesa Tai tiesa, tiesa

Visada norėjau kažkuo tapti.

Kai buvau mažas dainavau kalėdiniame chore

ir stovėdavau pačiame pakylų krašte.

Baigiantis pasirodymui dainuodavome: „Miegok dangiškoje ramybėje.“

Tada nušokdavau nuo pakylos krašto ir pridurdavau: „Ir dar daug tokių!“

Mokytoja sakydavo: „Kas po velnių?“

Sakydavau: „Noriu būti žvaigždė.“

Nes siaubingai pavydėjau vaikams, kuriems tekdavo būti žvaigžde.

Pamenu, mama pirmą kartą

parodė man grupės „Hanson“ klipą.

Pamenu, sėdėjau ir galvojau: „Mama, noriu, kad tie pypliai nudvėstų.

Noriu, kad jie nudvėstų, mama.

Noriu, kad jie mirtų. Kad žūtų baisia mirtimi, mama.“

Bet tiesa ta, kad aš jiems tiesiog pavydėjau.

Jie buvo kietai atrodantys vaikai

ir visi mokėjo dainuoti kaip „California Raisins“.

Aš norėjau būti toks. Suprantate? Norėjau būti toks.

Džonis turi sūnų Roniną. Jis puikus tėtis.

Jis turi sūnų. Jis dar pradinukas.

Ir jis šaunus vaikas,

bet kartais bijau, kad jis toks

kaip aš vaikystėje.

Todėl kaskart grįžęs į Alabamą ir pažvelgęs į jį,

žiūriu į jį kaip Forestas Gampas

žiūri į savo sūnų filmo pabaigoje.

Žinot, kai jis...

„Ar jis toks kaip aš?“

O Dženė atsako: „Ne, jis, po velnių, normalus.“

Keistoka filmo vieta. Netikėtas posūkis.

Nemanau, kad bus toks kaip aš, nes jis moka