Invasion

Žmonija nugalėjo priešą.

Priešas žūsta

visoje Žemėje.

O didžiausias stebuklas yra tai,

jog pergalę pelnė Japonija.

Japonija sunaikino priešą.

Hinatos gimimo dienos proga...

Mes jai padovanojome magnetinį kompasą.

Jai buvo gal

ketveri.

Jai patiko tas kompasas.

Kitų žaislų jai nė nereikėjo.

Kai vesdavomės ją į parką,

su savimi ji pasiimdavo tą kompasą.

Rodyklėlė rodė į Šiaurę,

ir ji ėjo ta kryptimi.

Ji laikydavo kompasą rankytėje.

Ji norėjo žinoti,

iš kur sklido ta jėga, traukianti rodyklėlę.

Ta pati galia traukė ir Hinatą.

Kvėpuok. Ei, žiūrėk į mane. Kasparai!

Viskas bus gerai, bičiuli.

Daktare!

Daktare, apžiūrėkite jį.

- Darykite ką nors. - Kas nutiko?

Reikia palaikyti širdies ritmą.

Jis kvėpuoja.

Atsargiai. Guldykite.

Viskas bus gerai.

Ką tai reiškia?

Ką tai reiškia?

- Nieko nėra. - Velniop. Bandykite iš naujo.

- Tai ne tyrimas... - Dar sykį, pasakiau.

- Jokio reaktyvumo. - Prakeikimas!

Jis kvėpuoja.

Gerai.

- Jis kvėpuoja. Dar sykį. - Gerai.

Nagi.

EEG - lygi.

Ne jis kvėpuoja, o aparatas.

Man labai gaila.

Jis patyrė išsamią cerebrinę traumą nuo smegenų žievės iki kamieno.

Jo širdis sustojo, smegenyse neliko deguonies,

ir visas ląsteles ištiko mirtis.

Smegenų ląstelės - kaip mes.

Mirusios, jos nebeatgyja.

Man labai gaila.

Visos jo ląstelės mirė.

- Vadinasi... - Jis mirė.

Bėk, Aniša!

Bėk, Aniša! Bėk!

Ar matei, kur nuėjo tėtis?

Jūsų tėtis...

Jie jį nušovė.

Jis negyvas.

Pasakyk.

Ne.

Jis slepiasi.

Jei palauksim...

Ne, širdele.

Tavo tėtis...

Blogas dėdė jį paėmė.

Mama,

pasakyk jai.

Ką man pasakyti?

Tavo tėtis...

Mes jį palikom,

ir jie jį užmušė.

Bet mama - čia.

Aš - čia.

Tėtis mirė?

DEIVIDAS BOUVIS ŽMOGUS, KURIS NUKRITO Į ŽEMĘ

Žmonija nugalėjo priešą.

Priešas žūsta

visoje Žemėje.

Jie nebegali kovoti

ir žūsta tiesiog mūsų gatvėse.

O didžiausias stebuklas yra tai,

jog šią pergalę pasauliui atnešė Japonija.

TEGYVUOJA JAPONIJA. ŠVĘSKIME. NEPASIDUOKIME!

Mūsų didžios šalies piliečiai

pirmavo kovoje su priešu ir sunaikino jį.

VILTIS, SVAJONĖS, DĖKINGUMAS.

Mūsų didvyriai... amžinai...

Kur jūs einat? Bėgat?

Ar neturi šeimos ar kažko panašaus, vaikeli?

- Turiu. - Ar jie žino, kur tu?

Juk matėte, ką jis padarė.

- Ne, tai ne jo darbas. - Jūs matėte.

Jis juos sustabdė.

Branduolinės bombos juos sustabdė, o ne džedajų menas.

- Tai kas jam nutiko? Kas? - Priepuolis!

Jūs juk matėte!

Aš mačiau, kad jis nebegyvas, girdi?

Jis - dar gyvas. O jūs...

Aš to matyti nebegaliu.

Man pakaks.

Aš nebegaliu to matyti.

Aš laikiau...

Aš laikiau jo ranką, kai jam atjungė įrangą.

Kai jie tai padarė...

Aš negalėjau jo išgelbėti.

Negaliu jo išgelbėti.

Girdi?

Jūs stengėtės.

Turi tėvus?

Mano mama dirba čia.

Gal eik pas ją.

Nenoriu.

Eikite.

Palaukit.

Šitas - mano.

O kiti - jūsų.

Jei netikite, kad tai padarė jis,

pažiūrėkite.

Paimkit!

Taip!

„MUMS PAVYKO“

Ei, kareivi! Didvyris, bliamba!

Galima nuotraukytę su mumis?

Neturiu telefono. Nufotografuosi?

Didvyris, bliamba, tiesa?

Ei! Parodyk.

Gerai. Parodyk.

Taip!

Traukitės!

Iš kelio!

O, taip.

SOC Trevantas Koulas. Ypatingos paskirties būrys „Saxo“.

Man reikia parskristi į JAV.

Taip, pone.

Taip, gerai.

Bliamba.

Nederėjo mums nueit nuo kelio.

Aš žinau, ką daryt.

Ten yra maisto, kareivių ir...

Žmonių.

Žmonės mums gali padėti.

Kur mes einam?

Mama.

Aš noriu valgyt.

Aš - irgi, širdele.

Čia nieko nėra.

Per didelis.

Užtat šiltas.

Paaugsi.

Reportažai plūsta iš viso pasaulio.

Gauname daugybę panašių vaizdų.

Visi švenčia, vieningai,

žmonės palieka slėptuves ir išeina,

nes priešas sunaikintas per kone naktį,

taip pat staiga, kaip ir atsirado.

Žmonės žvelgia į dangų ir mato pergalę.

Tiek šiai dienai naujienų.

- O šventė... - Ką mes darom?

Ką mes darom?

- Galim grįžt namo. - Ne, negalim.

Galim. Pažiūrėk.

Ką mes iš viso čia veikiame?

Ką mes veikiame?

Mes stengiamės išlikti.

Kodėl?

Mamyte?

- Kas čia? - Televizija.

Ką rodo?

Nieko.

Ar kalbate apie tėtį?

- Ne. Mes kalbame apie... - Išgyvenimą.

Mama aiškina man, kodėl mes slepiamės nuo žmonių.

Kodėl mes slepiamės?

Kai viskas aplink atrodo ramiai ir saugiai,

ir labai norisi tuo tikėti,

bet tuomet...

Viduje skamba balsas.

Jis visada yra.

Kartais jis labai tylus, bet reikia gerai įsiklausyti.

Nes pasitikėti gali tik tuo savo balsu.

O mano balsas man sako:

„Dar palauk. Ne dabar.“

Supranti?

Ar mes čia gyvensim?

Ne, negyvensim.

Mes čia tik pernakvosim.

Tai kur gyvensim?

Niekur.

Nes nėra saugu.

Nes taip sako mamos balsas.

Nori keliaut be manęs?

Aš tavęs nepaliksiu. Niekada.

Ir tu manęs nepaliksi.

Niekada nepaliksi manęs. Aš to neleisiu.

Ten, kur mes esam kartu, yra mūsų namai.

Šįvakar mūsų namai - čia, girdi?

Štai.

Eik ir pasiklok lovą.

Tu jo neieškojai.

Aš jo nemačiau.

Aš mačiau.

Kodėl jį palikai?

Jis pats liepė.