Dickinson

Emilė Dikinson gimė 1830 m. Amherste, Masačusetse.

Visą gyvenimą ji nugyveno tėvo name.

Paskutinėmis gyvenimo dienomis ji beveik neišeidavo iš savo kambario.

Jai gyvai esant, išspausdinti vos keli jos eilėraščiai, daugiausiai anonimiškai.

Jos eilės buvo atrastos po jos mirties.

Jos poezija - neįprasta, užburianti.

Beveik 2000 eilėraščių, paslėptų tarnaitės lagamine.

Hm...

Emile!

Emile, kelkis!

Ak!

Eik parnešti vandens.

Ketvirta valanda ryto, Lavinja.

Aš rašau.

Mama liepė. Aš nešiau vakar.

Kodėl Ostinas negali?

Ostinas - vyras.

Nesąmonė.

DIKINSON

NESTABTELĖJAU

Nestabtelėjau palaukt Mirties...

Palaukt...

Vandens mums reikėjo prieš valandą.

Kur buvai?

Ak, Emile, kibirai pustuščiai.

Išpilstei vandenį.

Esi niekam tikusi. Niekam tikusi.

Nusisamdykime tarnaitę.

Tik per mano lavoną.

Mes turim šešis arklius, mama. Galim nusisamdyti tarnaitę.

Čia tau, Vine. Gėlė.

Man?

Kai jūsų tėvas paėmė mane į žmonas,

aš pasakiau, jog jis gavo geriausią namų šeimininkę visoje Hampšyro apygardoje.

Ne, visoje Naujojoje Anglijoje.

Jau greičiau nusidirsiu nuo pirštų odą, nei samdysiu tarnaitę.

Ir jus, mergaitės, auklėju taip, kad taptumėte tokiomis kaip aš.

Bet aš nenoriu...

Vieną dieną tapsi gera namų šeimininke, Emile Dikinson.

Eik persirengti.

Su tavimi pasimatyti ateis dar vienas džentelmenas.

Džentelmenas?

Mama, ne!

Jis gali tapti tau vyru.

Kaip romantiška.

Tik nekrėsk savo pokštų, kaip aną sykį.

Atlikau aukojimą.

Tam vargšui ant kelių numetei negyvą pelę.

Taip.

Kaip katė.

Tu - ne katė, Emile.

Ne.

Dar baisiau, aš - moteris.

Bandelės skirtos gerbėjui.

Kodėl pas mane nevaikšto gerbėjai?

Todėl, kad aš nesistengiu tavęs ištekinti. Tu - puiki padėjėja.

Todėl mirsiu senmerge, nes moku atnešti vandens?

Gyvenimas nėra sąžiningas, Lavinja.

Labas.

Emile, nereikia.

Labas, Emile.

Ak, liaukis.

Džordžai.

Labas.

Jūs jau pažįstami su mano dukterimi?

Mama, čia Džordžas. Jis kartu su Ostinu lankosi literatūriniame klube.

Mes jau seniai bendraujame.

Aš sakiau Džordžui...

...kad būsi nuostabi žmona.

Kad esi praktiška ir skrupulinga.

Taip. Aš - geras laimikis.

Atsisėsk padoriai.

Džordžai, eime į lauką pakalbėti.

- Gerai. - Puiku.

Mama, mes būsime terasoje. Nešnipinėk mūsų.

Gerai.

Juk supranti, kad už tavęs netekėsiu?

Niekada nesakyk niekada, Emile.

Juk pati rašei: "Galimybės - mano prieglobstis".

Gražu.

Man patinka, kai kiti mane cituoja.

Kodėl netekėsi už manęs?

Tu nesupranti. Aš už nieko netekėsiu.

Tavo mama sako priešingai.

Gyvenime turiu vieną tikslą.

Tapti didžia rašytoja.

Vyras man to neleistų.

- Aš leisčiau. - Mm.

Tu tik dabar tai sakai.

Paskui pamažu uždraustum.

Aš beprotiškai tave myliu.

- Blogai. - Gal turi kitą?

Turiu, šiaip jau.

Kas jis? Aš jį užmušiu.

Tu negali jo užmušti.

Jis yra Mirtis.

Ką?

Aš myliu Mirtį.

Su juo kasnakt važinėjuosi karieta.

Jis - tikras džentelmenas.

Beprotiškai patrauklus.

Tu - tokia keistuolė.

Kodėl mane taip trauki?

Dėl tavęs padaryčiau bet ką.

Gali kai ką padaryti.

Tik tark žodį.

Tu vis dar esi to laikraščio redaktorius?

Bendradarbiaujantis redaktorius.

Vis tiek.

Išspausdink šitą.

Oho.

Pagaliau leisi man išspausdinti tavo eilėraštį?

Nesu tikra, ar jis užbaigtas, bet taip, aš...

Pačiu laiku. Paskutiniame mūsų numeryje liko vietos.

- Tikrai? - Aš jį įterpsiu.

Rytoj keliaus į spaudą.

- Rytoj? Tikrai? - Rytoj.

Visi sužinos apie Emilę Dikinson.

Gerai, bet palauk.

Kas?

Negali skelbti mano pavardės.

Kodėl?

Mano tėvas nusiteikęs prieš moterų literatūrinę karjerą.

Liaukis.

Kvailystė.

Tu - geniali, Emile. Jis turi tai pripažinti.

Gali parašyti tik mano inicialus arba "Anonimas"?

Ne. Taip negalima.

Tu nusipelnei pripažinimo.

Privalai pasipriešinti tėvui.

Žinai, ką?

Spausdink. Tiek to.

Spausdink su mano pavarde ir viskuo.

Ačiū, Džordžai.

Visada prašom, panele Dikinson.

Tragedija.

Taip, Emile.

Tu ir vėl viską sugadinai.

Nesugadino. Jie bučiavosi, mačiau.

Bučiavosi?

Dievulėliau, kas tau negerai?

Juk pati stumi mane į vyrų glėbį.

Aš tavęs nestumiu.

Stumi. Tai mane žemina.

Įkeistum mane našliui, luošiui. Bet kam, kad tik mane paimtų.

Visas Amherstas žino, kaip stengiesi mane iškišti už vyro.

Dėl ko triukšmas?

Motina eilinį sykį stengiasi mane išvyti.

Aš ištekėjau 18-ikos, Emile. Ir tau metas už vyro.

Ir išsikraustyti iš čia?

Na, taip. Taip jau būna, kai mergina išteka.

Kodėl niekam nerūpi, ar aš gausiu vyrą?

Dėl manęs, Emilei nebūtina iš viso tekėti.

- Ačiū, tėti. - Mm.

Nors vienas žmogus nesistengia manęs išspirti iš namų.

Tai ką, tegu gyvena mūsų namuose visą amžinybę?

- Ir ką ji čia veiks? - Aš daug ką veikiu.

Pavyzdžiui?

Aš suradau visus tuos paukščių lizdus.

Panelės, metas skirstytis,

nes noriu tyloje papypkiuoti ir paskaityti laikraštį.

Puiku.

Mums metas į virtuvę.

Mergaitės, paskui mane.

Ar būtina?

Siaubingas požiūris, jaunoji panele.

Tiesiog nenoriu kiaurą parą užsiimti namų ruoša.

O kuo užsiimtum?

Aš tiesiog... galvočiau.

Palik ją ramybėje, motin.

Nieko juk tokio.

Ačiū, tėti.

Tu - mano didvyris.

Nuolat palaikai jos pusę.

Tu pasigailėsi. Ji - pasiutusi.

Nemoka elgtis kaip padori panelė.

Ateis laikas, ir ji sužlugdys mūsų šeimą.

Kas naujo, sese?

Nieko, broli. Sėdžiu ir tiek.

Girdėjau, atstūmei eilinį gerbėją.

Taip. Ne itin patiko.

Kalbant apie vestuves, aš turiu naujieną.

Kokią?

Pasipiršau Siu.

Ir ji sutiko.

Taip!

Taip!

Ką?

Tu negali vesti Siu!

- Kodėl? - Ostinai, ji - geriausia mano draugė.

Emile, pasistenk neišprotėti.

Dabar ne metas.

Mirė Merė, Siu sesuo.

Ką?

Bet ji juk buvo sveikutėlė.

Taip. Bet susirgo šiltine ir mirė, kaip ir visi kiti.

Jėzau. Vargšė Siu.

Todėl gerbk jos padėtį. Gerai?

Nenurodinėk man, kaip gerbti geriausią savo draugę.

Gerbk moterį, kuri taps mano žmona.