Tabula Rasa

DVASIA

Du tūkstančiai penki.

Penkiasdešimt aštuoni.

Dvidešimt du.

Šimtas vienuolika.

Šimtas trisdešimt penki. Šimtas dešimt.

Tūkstantis trisdešimt šeši.

Tūkstantis trisdešimt... Tūkstantis...

ŠIANDIEN GRUODŽIO 4 D.

Sveika atvykus į beprotnamį.

"Tūkstantis trisdešimt šeši".

Tu juk čia naujokė? Nebijok.

"Verčiau būsiu visiška beprotė, nei baisiai nuobodžia".

Marilyn Monroe.

Labas, Vronskis. Esu čia svečias,kaip ir tu.

- Ką aš čia darau? - Tu skaičiuoji.

- Ne, aš bandau kažką prisiminti. - Ką?

- Skaičius. - Įdomu. Ar pasisekė?

Jei tik iš jų pavyks sudėlioti istoriją.

Kam po galais tau to reiktų?

- Mano atmintis yra gana bloga. - Tai atsakymas į tavo klausimą.

- Kokį klausimą? - Kodėl atsidūrei beprotnamy?

Tu esi rimtas atvejis. Kas tau? Noriu, kuo serga ji.

Ar pamiršai,kas tu, o gal tiesiog esi atšokus nuo realybės?

Normalus žmogus pasakytų savo vardą, kai yra klausiamas.

Bet kas yra normalu?

"Kas normalu vorui, chaosas musei".

Tai sugalvojau ne aš. O Morticia Addams.

Koks tavo vardas?

Mi.

Mi.

Anami Daz kenčia nuo anterogradinės amnezijos

dėl auto įvykio praėjusį kovą.

Taigi jos atmintis iki avarijos yra nepažeista?

Taip.

Žino, kas ji yra ir atpažįsta visus veidus,kuriuos pažinojo iki nelaimingo atsitikimo.

Bet nuo avarijos momento visa nauja informacija ištrinama?

Sunaikinama.

Mi tai vadina atsitiktine smėlio audra, kuri viską ir sunaikina.

Bet tai nėra problema.

Anami išmoko gyventi su savo liga. Kaip ir mes visi.

- Tai nėra liga, Rita. - Tada kas tai?

Ar Anami Daz suvokia savo atminties problemas, gydytojau?

Taip.

Mano žmona pamiršta, ką ji sužino, tačiau ji neatsilikėlė..

Ji žino, kad pamiršta.

Jos smegenys vis tiek sugeria informaciją, tačiau saugo tik laikinai.

Kiek laikinai?

Tai priklauso, inspektoriau...

Viskas, ką mes žinome, kad stresas ir panika ištrina naujus prisiminimus.

Baimė pamiršti tam tikrus dalykus ir sukelia stresą. Dėl ko prisiminimai sunaikinami.

Atsiprašau, gydytojau. Ši psichikos įstaiga ne vieta mano dukrai.

Kada ji gali išvykti?

Ji pasiliks čia tol, kol kels grėsmę sau ir kitiems.

Nesijaudinkite. Galėsite ją greitai aplankyti.

Jei tai tik neturės įtakos policijos tyrimui.

Mano žmonai reikia pagalbos ir poilsio.

Ji negaus to iš policijos tyrimo.

Noriu sužinoti, kodėl mes vis dar šnekame apie mano dukterį.

- Rita, nusiramink. - Prašau, leisk man baigti.

Staiga vargšelė perkeliama į uždarą paichiatrinę ligoninę.

Mes tik švaistome savo laiką su šiais niekais.

Ponia, prašau,mes tik prašome bendradarbiavimo.

Jei kažkas dingsta, pirmosios dienos yra svarbiausios.

Jos nulemia, ar asmuo bus rastas gyvas ar ne.

Kaip tai susiję su jos atminties praradimu?

Iš to, ką sakė gydytojas, galime spręsti,

kad stresas atlieka svarbų vaidmenį jos atminčiai.

Kol vyksta tyrimas,

su itariamąja nederėtų aptarinėti jokių jautrių temų.

Įtariamąja?

Staiga mano žmona tapo įtariamąja?

Su visa pagarba, ponia Daz yra vienintelis kabliukas tyrime.

- Jei ji vėl pamirš, turėsim pradėti viską nuo pradžių. - Kokiomis temomis negalime su ja kalbėti?

Pavyzdžiui, koks ryšys tarp jos ir dingusio asmens.

Taigi reikėtų vengti kai kurių pokalbio temų.

Jūs galite ją aplankyti...

bet tik tokiomis sąlygomis. Prašome pasirašyti apačioje.

Jei trukdysite tyrimui, bus pasekmių.

- Jai labai reikia jūsų paramos. - Prašom.

Labas rytas, ponia Daz.

Kaip jaučiamės šiandien?

Inspektoriau, kadangi tai pirmas pokalbis, liksiu čia ir stebėsiu.

Žinoma.

Inspektorius Wolkeris. Federalinė policija.

Tiriu Tomo De Gisto dingimą.

Šis vyras be pėdsakų dingęs jau keletą dienų.

Ar jis atrodo jums matytas?

Kiek ilgai esu čia?

-Nuo vakar. - Kas jis?

Tomas De Gistas.

- Jis dingo be pėdsakų. - Nesu jo mačiusi.

Esate tikra? Gal pamiršote?

Ar įmanoma, kad esate sutikusi jį, bet negalite prisiminti?

Gal turėtumėte...

Galbūt turėtumėte paklausti mano mamos.

Arba Benua. Nežinau.

- Nesijaudinkit. - Noriu pamatyti savo šeimą.

Mes niekur neskubėsime.

Galbūt padės, pamačius pažįstamus veidus.

Labutis.

- Labas. - Labas.

- Sveikutė. - Sveikas.

Labas, vaikeli.

- Kur Romy? - Ji su tavo seserimi.

Tu nenorėtum, kad Romy pamatytų tave tokią.

- Vėliau, kai jausiesi geriau. - Taip.

Benua, kodėl aš čia?

Tau pasikartojo recidyvas, mano mažoji pelyte.

Tau reikia likti čia ir pailsėti.

Mes ką tik kalbėjome su gydytoju. Nespėsi pastebėti,kai jau būsi namuose.

Beje, užsuko policijos pareigūnas.

Jis norėjo sužinoti, ar... Matyt, kažkas dingo.

- Tikrai? - Taip.

Jis teiravosi, ar aš jį pažįstu.

- Ir kaip? - Ne.

- Gal mums reiktų pakalbėti... -... su tuo pareigūnu.

Ei, koks čia maistas?

Pažvelk, ką turime.

- Galėsi pasikabinti tai ant sienos. - Ir šiek tiek pagyvinsi šią vietą.

Tas namas. Mes persikraustėme.

TRYS MĖNESIAI IKI DINGIMO

PARDUODAMA

- Ne, palik tai. - Bet mes ketiname čia šiek tiek pabūti.

Tai kas? Juk neparsiduos iškart.

Turėtum džiaugtis,kad niekas nenupirko šio namo. Ką tada būtumėt darę?

Būtumėm išsinuomavę ką nors mieste.

O aš torėčiau važinėt pirmyn ir atgal? Pasvajok.

Pasvajok...

Jūs norite viską padaryti patys, bet mes abu žinome, kaip tai baigiasi.

Tuomet.

Romy.

- Grynas oras jai bus į naudą. - Mama, ji yra mano dukra.

Romy?

Romy?

Romy?

- Ar išgąsdinau? - Tikrai taip.

Nufotografuokim tave su Močiute prie namo.

Lola. Kiek dar kartų sakysiu? Močiutė - skirta seniems žmonėms.

Kol vadinsi mane Anami, aš vadinsiu tave Močiute.

Romy, atsistok šalia Močiutės. Atsiprašau. Lolos.

Indukcinė viryklė. Bent jau mano palikimo nesudeginsite.

- Rita... - Taip, tas gaisras buvo nelaimingas atsitikimas.

Visi karts nuo karto paliekame keptuvę ant viryklės. Mes visi pamirštame.

Tačiau kai pamiršai, kad pamiršti, tada virtuvėje reikia kameros.

Štai...

Dabar galime dirbti.

Štai, padaryk ką nors naudingo, vietoj to, kad įrenginėtum kameras.

Mama.

- Šis namas didžiulis. - Ar ne?

Jis anksčiau priklausė mano seneliui.

- Ar jau išsirinkai kambarį? - Palėpė.

Žinoma, tik ne palėpė?

Ar ten vaidenasi?

Ten gyvena didžiulis vaiduoklis.

Ir tai tu.

- Šį rūsį reikia drenuoti. - Laimei, viską buvau sudėjus ant lentynų.

Morinekei paprašė manęs sukurti jiems interjerą.

- Morinekei? - Arbatos kambarys kaime.

Turiu išrinkti jiems užuolaidas ir staltieses. Aš galvoju apie Laura Ashley.

Žmonėms tai patinka. Rožinė, smėlio spalva, pyragas ir ledai.

Jie nemoka daug, bet galiu palikti savo vizitinių kortelių.

"Aš myliu tave, man reikia tavęs. Amžinai tavo, Rita. "

Reiktų atsispausdinti naujų vizitinių kortelių. Tarsi turiu tam laiko.

Mes čia susitvarkysim, Rita.

Ar pakvaišai?

Aš nieko prieš padėti.

Labai malonu išeiti iš namų. Ta Sendi man kelia galvos skausmą.

Ji atsisako tiek lyginti, tiek skalbti.

Taip yra todėl, kad ji yra ne valytoja, bet slaugė.

- Ji man nepadeda. - Žiūrėk, 1969 metų Château Pétrus.

Tingi karvė.

Ji dingsta 30 minučių anksčiau, kad galėtų pasidulkinti su bernu.

- Man atsibodo, Anami. - Mi.

Man 55 metai ir esu gyvenimo pike.

Aš pasiekiau savo kūrybiškumo viršūnę.

- Taip pat norėčiau dulkinti savo meilužį. - Mama, prašau...

Ką? Ar aš negaliu to sakyti?

Ar suvoki, ką reiškia gyvenimas su Alzhaimeriu sergančiu žmogumi?

Taigi...

Tu nesergi Alzhaimeriu. Jums vis dar yra vilties.

Bet tėčiui ir man, ateitis atrodo jau nebe tokia rožinė.

Liaukitės.

Padarykime pertrauką.

Tostas - už naują pradžią.

Mano mažajai pelytei....

- Už naują pradžią. - Už naują pradžią.

Į sveikatą!

Šį vyną padarė senelis. - Katės šlapimas geresnio skonio.

- Bent jau panaudojo įmantrius butelius. - Už senelį.

- Mi? - Taip?

Mi, pažiūrėk.

Tai naujausia mada.

Atidžiai žiūrėk.

- Į ką? - Palauk.

- Uždarykite duris - Matai?

- Uždarykite duris - Garsą galima reguliuoti.

- Uždarykite duris - Puiku.

Uždarykite...

Uždarykite duris.