The Witches

Taigi.

Apie ką mes čia kalbėjom?

Taip, teisingai. Prisiminiau.

"Trumpai apie raganas".

Svarbiausia štai kas.

Jos egzistuoja!

Jos tokios tikros, kaip akmenėlis jūsų bate.

Štai ką turite žinoti pirmiausia.

Antras dalykas, kurį turite žinoti, yra tai,

jog jos yra šalia!

Jos gyvena tarp mūsų,

šalia, kartu su žmonėmis.

Kiekviename dideliame mieste, kiekviename mažame miestelyje.

Taigi, žinokite,

kad ragana laisvai gali gyventi jūsų kaimynystėje.

Jų pilna visur!

Ragana gali būti slaugytoja

arba jūsų mokytoja,

ir galit galvą guldyti,

kad ta draugiška senučiukė autobuse,

siūlanti jums kramtomą saldainį,

yra ragana.

O svarbiausia. Svarbiausia yra štai kas.

Raganos nekenčia vaikų!

Ragana visą laiką galvoja, kaip sunaikinti vaikus.

Apie tai ir tegalvoja.

"Kaip sutraiškyti tą siaubingą vaiką?"

Raganai sutraiškyti vaiką yra taip pat malonu,

kaip jums suvalgyti porciją ledų,

aplietą irisų sirupu,

plakta grietinėle,

smulkintais riešutais

ir dar vyšnia ant viršaus.

Mano istorija prasidėjo paskutinį 1968 metų mėnesį.

Galite netikėti, tačiau kažkada buvau mažas berniukas.

Berniukas, kuris turėjo mamą ir tėtį.

Gyvenome Čikagoje.

Kalėdų laikotarpiu ten būdavo daug sniego.

Bėda ta, kad sniegas - slidus.

-Žiūrėkit priekį! Čia! -Mama?

Buvau užsisegęs saugos diržą.

Tėti?

Mama!

O mama su tėčiu nebuvo.

Mama! Tėti!

Mamyte! Tėti!

Ištraukim tave.

Per savo aštuntąsias Kalėdas

netekau savo motinos ir tėvo.

Mano brangus vaikeli...

Močiute.

Močiutė atvažiavo.

Viskas bus gerai.

Leisk tave apžiūrėti.

Išvešiu tave iš čia.

Sudėjau tavo daiktus, važiuosime namo.

Namo? Į mano namus?

Ne, branguti.

Namo į mano namus.

Padėti sunešti tuos krepšius į vidų, sesut?

Ne, ačiū, Redžinaldai.

Ir taip daug padėjai.

Tai laimė, kad sutikom tave autobusų stotyje.

Labai tau ačiū.

Nėra už ką.

Ar užsuksi į bažnyčią kokį sekmadienį?

Juk žinai, kad užsuksiu.

Buvo malonu susipažinti, jaunuoli.

Sveikas atvykęs į Demopolį.

-Ačiū, Redži. -Sesut.

Palauk. Nusiauk batus, nelipk ant mano gražaus kilimėlio.

Močiutė buvo mamos mama.

Stipri moteris, geros širdies.

Ji nedvejodama iškaršdavo kailį, jei būdavai to nusipelnęs

arba stipriai apkabindavo, kai to reikėdavo.

Manau,

kad čia jausiesi patogiai.

Senajame savo mamos kambaryje.

Rytoj tave įkurdinsime.

Paruošiu kakavos.

Norėsi?

Bet aš vis tiek darysiu,

pasakyk, jei apsigalvosi.

Rytoj temperatūra kils iki 23 laipsnių.

Jaunuoli, kas tau?

Lindi vienas kambaryje. Lauke - puikus oras.

Nori valgyti?

Ką tik prikepiau sparnelių.

Mano ruoštų sparnelių niekas neatsisako. Atnešiu tau.

Jei jauti, kad eiti toliau nebegali

Nes vilties nebeturi

Kad gyvenimas - sunkus

Kad laimės jame nebebus

Kad pasaulis tavo griūva

Mieloji

Ateik

Ateik pas mane.

Ateik.

Eikš, vaikeli. Nagi

Lauksiu tavęs

Ir meile apgaubsiu

Ko lauki?

Nenoriu valgyti.

O aš nenoriu sugadinti tiek daug gero maisto.

Ką, nori, kad tavęs gailėčiau?

Nieko panašaus.

Ar užjaučiu?

Taip.

Tačiau gailesčio nejaučiu.

Kartais gerasis Dievas mus pamoko taip,

kad patys to nesuprantame.

Bet tai nereiškia, kad neturime pasimokyti.

Žiūrėk.

Mano dukrelė.

Viską padaryčiau, kad ji būtų šalia.

Bet tas dėdė danguje jai numatė kitą kelią.

Ir nesvarbu, ar man tai atrodo teisinga, ar ne.

Kartais gyvenimas būna neteisingas.

Tai - sunki pamoka,

ir daugelis tą sužino gerokai paaugę.

Tu tą sužinojai jau dabar.

Ar girdi?

Nagi, vaikeli, turi pavalgyti.

Mėgsti pyragus?

Kukurūzų duona, galima sakyti - pyragas.

Pirmyn. Paragauk.

Koks jo vardas?

Čia - ji.

Jos vardas bus toks, kokį tu sugalvosi.

Jau sugalvojai vardą savo pelytei?

Tai pasakyk.

Nelaikyk manęs nežinioje.

Amunėlė.

Tinginėlė?

Ta pelė - kaip užsukta.

Visą laiką sukasi rate.

Ne "tinginėlė".

Ramunėlė.

"Ramunėlė".

Gražus vardas.

Labai jai tinka.

Užsimerk, vaikeli.

Ir jai kažkaip pavyko.

Po truputį,

stumdama ir traukdama,

ji išvadavo mane iš liūdesio.

Tačiau nors mano vidinė tamsa išsisklaidė,

netoliese tykojo kita tamsa.

Visai šalia.

Nesitikėjau,

tačiau netrukus sutikau savo pirmąją raganą.

Po galais.

Reimondai.

Reimondai.

Nori pasakyti, jos - šviežios?

Mes ką tik jas gavome.

Kada? Pernai?

Žiūrėk, kokios pageltusios.

Pakraščiuose - rudos dėmės.

Negadinsiu kumpio su tokiais nupiepusiais lapais.

Gal malonėtum atnešti šviežių salotų?

Taip, ponia. Pažiūrėsiu, ką turim.

Puiku.

Močiute, ar galiu paimti šitų vinių, sukalsiu Ramunėlei namelį.

Jos - necinkuotos.

Vinis reikia cinkuoti, kad nesurūdytų.

Bet cinkuotos kainuoja 35-iais centais brangiau.

Svarbiausia - saugumas.

Taip, ponia.

Susižeidęs su surūdijusia vinimi, gali pasigauti stabligę.

Taip, ponia.

Ir man teks tau girdyti žuvų taukus, česnakų sultis ir tabasko padažą.

Juk nenorėtum šito, a?

Ne, ponia.

Gerai. Nepamiršk, saugumas - svarbiausia.

Močiutė mokėjo gydyti visokiausias ligas.

Iš savo močiutės buvo išmokusi panaudoti žoleles, užpilus

bei užkalbėjimus,

tad žmonės kaipmat pasveikdavo.

Alabamoje, kur ji užaugo, močiutę visi vadino hilere.

Cinkuotos.

Berniuk.

Berniuk.

Mėgsti saldainius?

Ji - prijaukinta.

Labai miela.

Pabučiuok ją.

Jaunuoli.

Jei nori tų vinių, verčiau...

Taip, Reimondai, dabar geriau.

Močiute, noriu kai ką pasakyti!

Ne dabar, vaikeli.

Bet, močiute...

Galvojau, tau reikia tų vinių.

Nesvarbu. Eime.

Taip.

Eime.

Ei.

Vaikeli,

ką ten norėjai man pasakyti