Inception

- Ei! Ateik čia! Į krantą išmetė žmogų! - Aš jau pakeliui.

Jis kliedėjo. Bet minėjo jūsų vardą.

Parodyk jam.

Su savimi jis turėjo tai...

Ir tai.

Tu atkeliavai manęs nužudyti?

Žinau kas tai yra.

Esu matęs tokį. Prieš daugybę metų.

Jis priklausė žmogui kurį aš sutikau sapne.

Žmogui, kuris buvo apsėstas keletu radikalių idėjų.

Koks yra pats pavojingiausias parazitas?

Bakterija? Virusas?

Žarnyno kirminas?

A....

Ponas Kobas bando pasakyti...

Idėja.

Pavojinga. Visiškai užkrečiama.

Vienai idėjai užvaldžius smegenis, jos atsikratyti praktiškai neįmanoma.

Turiu omenyje idėją kuri yra visiškai suformuota.

Kuri būna kažkur čia.

O, pavyzdžiui, jūs galite ją pavogti?

Taip. Miegant, jūsų sąmonės gynyba būna pati mažiausia,

o miegas vagiui jūsų mintis padaro lengvai prieinamas.

Tai vadinama ištraukimu.

Pone Saito, mes galime ištreniruoti jūsų pasąmonę, kad ji pati apsigintu

nuo pačių gabiausių ištraukėjų.

Ir kaip jūs, tai padarysite?

Na, aš ir esu pats gabiausias ištraukėjas.

Žinau kaip ieškoti jūsų minčių ir kaip rasti jūsų paslaptis. Žinau triukus.

Ir galiu jų išmokyti jus, kad netgi jums miegant,

jūsų apsauga visada veiktų.

Klausykite, jeigu norite mano pagalbos, su manimi turite būti visiškai atviras.

Jūsų mintis turiu žinoti geriau negu jūsų žmona,

negu jūsų psichiatras, negu bet kas kitas.

Jeigu mes esame sapne ir jūs turite seifą pilną paslapčių

turiu sužinoti, kas tame seife yra.

Tam, kad viskas suveiktų, jūs mane turite visiškai įsileisti.

Gero vakaro, ponai. Aš apsvarstysiu jūsų pasiūlymą.

Jis žino.

Kas ten vyksta?

Saito žino. Jis su žaidžia su mumis.

Nesvarbu. Aš galiu tai gauti. Patikėk manimi.

Informacija yra seife.

Jis pažiūrėjo į jį dešinėje kai aš paminėjau „paslaptis“.

Ką ji čia daro?

Grįžk į kambarį. Gerai? Aš su tuo pasirūpinsiu.

Gerai, žiūrėk jau. Mes čia dirbame.

Jeigu šokčiau, ar išgyvenčiau?

Jeigu gerai nusileisiu, galbūt.

Mal, ką tu čia darai?

Maniau, kad tu manęs pasiilgai.

Žinai, kad pasiilgau.

Bet nebegaliu tavimi pasitikėti.

Na ir kas?

Panašu - Artūro skonio.

Tiesą sakant, mūsų subjektas turi silpnybę pokario metų Britanijos tapybai.

Prašau, prisėsk.

Sakyk man...

Ar vaikai manęs ilgisi?

Tu net neįsivaizduoji.

Ką tu darai?

Pakvėpuosiu grynu oru.

Lik kur esi, Mal.

Velniai griebtų.

Apsisuk.

Ginklą, Domai.

Prašau.

Dabar voką, pone Kobai.

Ji jums pasakė? Ar jūs tai žinojote visą laiką?

Klausiate ar žinojau, kad atvykote apvogti manęs ar tai, kad mes šiuo metu miegame?

Noriu žinoti užsakovo vardą.

Nėra prasmės grasinti jam sapne, argi ne, Mal?

Žiūrint kaip grasini.

Nužudydama jį, tiesiog jį pažadinčiau.

Bet skausmas...

Skausmas yra galvoje.

Ir sprendžiant iš dekoracijų, mes esame tavo galvoje, taip Artūrai?

- Ką tu darai? Dar per anksti! - Žinau. Bet sapnas pradeda griūti.

Reikia pabandyti išlaikyti Saito dar šiek tiek. Mums beveik pavyko.

Jis buvo arti. Labai arti.

Sustabdykite jį!

Tai nesuveiks. Pažadink jį.

Ji neatsibunda.

- Panaudok mėtimą. - Ką?

Numesk jį.

Jis išjungtas.

Buvote pasiruošęs, ką?

Net mano apsaugos viršininkas nežino apie šį butą. Kaip jūs jį radote?

Žmogui užimančiam jūsų postą sunku išlaikyti meilės lizdo paslaptį

ypač tada kai yra įsivėlusi ištekėjusi moteris.

- Ji niekada... - Taip, bet mes čia.

- Ir turime problemą. - Jie artėja.

- Jus gavote ko norėjote. - Na, tai netiesa.

Jūs paslėpėte pačią svarbiausią mums reikalingą informaciją, taip?

Jūs kažką paslėpėte, nes žinojote jog mes ateisime.

- Klausimas tas, kodėl jus iš vis mus įsileidote? - Patikrinimas.

- Koks patikrinimas? - Nesvarbu. Jūs susimovėte.

Mes ištraukėme visą informaciją kurią jūs Ten turėjote.

Bet, kad sapnuoju buvo akivaizdu.

- Taigi, palikite mane ramybėje ir eikite. - Atrodo jūs ne viską supratote, pone Saito.

Mus pasamdžiusi kompanija su nesėkme nesusitaikys.

Jeigu mums nepavyks, neištempsime dviejų dienų.

Kobai?

Atrodo viską teks daryti šiek tiek paprasčiau.

Sakyk mums ką žinai! Sakyk mums ką žinai, dabar!

Man niekada nepatiko šis kilimėlis.

Jūs tik pažiūrėkite į jo bjaurų raštą.

Jis buvo padarytas iš vilnos.

Bet dabar...

Aš galiu ant poliesterio.

Reiškia, kad guliu ne ant savo kilimėlio, ne savo bute.

Mano akyse pakėlėte savo reputaciją, pone Kobai.

Aš vis dar sapnuoju.

- Kaip ėjosi? - Nekaip.

Sapnas, sapne, ką? Aš sužavėtas.

Bet savo sapne, turite žaisti pagal mano taisykles.

Taip, bet matote, pone Saito...

Mes esame ne jūsų sapne.

Mes esame manajame.

Mulkis. Kaip tu pražiopsojai kilimėlį?

- Tai ne mano kaltė. - Visgi tu architektas.

Aš nežinojau, kad jis rūpinsis savo suknistu kilimu!

Užteks.

Tu. Ką ten po galais darei?

- Viskas buvo kontroliuojama. - Man taip neatrodė.

Neturime tam laiko. Kiote išlipsiu.

Jis juk neis tikrinti kiekvienos kupė.

Taip, na, man nepatinka traukiniai.

Klausykite. Kiekvienas už save.

Taip, klausau?

- Sveikas tėveli. - Sveikas, tėti.

Sveiki, vaikai. Kaip jums einasi? Kaip jums sekasi, ką?

- Gerai. - Spėju, neblogai.

Neblogai? Kam čia tik neblogai? Tau, Džeimsai?

Taip. Kada tu grįši namo, tėti?

Na, negaliu, brangusis. Negaliu. Bent jau kurį laiką, atsimeni?

Kodėl?

Aš tau sakiau, esu toli, nes dabar dirbu, atsimeni?

Močiutė sako, kad tu niekada negrįši.

Filipa, čia tu?

Galėtum pakviesti močiutę prie telefono?

Ji purto galvą, nenori kalbėti.

Na, tikėkimės, kad dėl to ji klysta.

Tėveli?

Taip, Džeimsai?

Mamytė su tavimi?

Džeimsai, mes apie tai kalbėjome.

Mamytės čia nebėra.

Kur?

Užteks vaikai. Atsisveikinkite.

Klausykite, aš atsiųsiu kelias dovanas per senelį, gerai?

Ir jūs būkite geri. Būkite...

- Mūsų ratai ant stogo. - Gerai.

Tau viskas gerai?

Taip. Taip, viskas gerai. O kas?

Na, sapne, pasirodė Mal.

Klausyk, atsiprašau dėl tavo kojos. Tai daugiau nenutiks.

- Blogėja, taip? - Tau, užteks vieno atsiprašymo, gerai?

- Kur Nešas? - Jis nepasirodė? Nori jo palaukti?

Ne, jau prieš dvi valandas, apie Saito plėtros planus,

turėjome pranešti Cobol Engineering kompanijai.

Greitai jie sužinos, apie mūsų nesėkmę. Laikas išnykti.

- Kur skrisi? - Buenos Aires.

Tyliai pasėdėsiu, kai viskas nurims, susirasiu darbą.

- Tu? - Į Valstijas.

Perduok linkėjimus.

Jis jus pardavė. Atėjo pas mane derėtis dėl savo gyvybės.

Taigi patys galite jį pribaigti.

Aš taip reikalų nesprendžiu.

- Ką jūs su juo darysite? - Nieko.

Bet negaliu kalbėti už Cobol Engineering kompaniją.

- Ko jūs iš mūsų norite? - Insepsijos.

- Tai įmanoma? - Žinoma, ne.

Jeigu galima pavogti iš ko nors idėja, tai kodėl negalima įsodinti vienos?

Gerai, štai aš jums į galvą įsodinsiu idėja. Sakau jums...

„Negalvokite apie dramblius“.

- Apie ką jūs galvojate? - Dramblius.

Teisingai. Bet tai ne jūsų idėją, nes aš jums ją daviau.

Subjekto protas visada gali atsekti idėjos kilmę.

- Tikro įkvėpimo neįmanoma suklastoti. - Tai ne tiesa.

- Galite tai padaryti? - Ar jūs siūlote kitą pasirinkimą?

Nes aš pats rasiu būdą sutvarkyti reikalus su Cobol kompanija.

- Tada jūs turite pasirinkimą. - Tada renkuosi atsitraukimą, pone.

Pasakykite įgulai kur norite skristi.

Ei, pone Kobai!

Ar norėtumėte grįžti namo? Į Ameriką?

- Pas savo vaikus? - Negaliu to ištaisyti!

- Niekas negali! - Kaip ir negali Insepsijos.

Kobai, eime.

Ar idėja labai sudėtinga?

- Pakankamai paprasta. - Jokia idėja nėra paprastai,

kai ją reikia įsodinti į kieno nors protą.

Pagrindinis mano konkurentas yra senas vyriškis, prasta sveikata.

Greitai jo sūnus paveldės jo korporacijos kontrolę.

Noriu, kad jis nuspręstų sužlugdyti savo tėvo imperiją.

- Kobai, mums geriau į tai nesivelti. - Palauk.

Jeigu aš tai padaryčiau... Jeigu bent galėčiau tai padaryti, man reikia garantijos.

Iš kur man žinoti, kad galite padaryti tai ką sakote?

Iš niekur.

Bet aš galiu. Taigi ar norite atsiduoti likimui į rankas?