Dungeons & Dragons: Honor Among Thieves

Čia jie!

Pasiruoškit.

Dar du belaisviai!

Pasiruoškit sujungimui!

Į vietą!

Lėtai!

Vartai apsaugoti!

Vedamas kalinys!

Puiku. Dar vienas kalinys.

Nepyk. Atrodai mielas.

Viską tau aprodysiu, padėsiu įsikurt.

Šitam kibire užšąla mūsų sisiukas. Ir…

Taip. Viskas.

Kuo tu vardu, drauge?

Ten Holga. Aš Edginas. O tu?

Mačiau daug kamerų. Bet nesėdėjau kartu su moterim.

Manau, man patiks.

Duosiu patarimą:

Holgai nepatinka, kai jai trukdo valgyt bulves.

- Tai gražiausia jos dienos akimirka. - Nutilk!

Žinoma. Bandyk.

Gana kukli?

Kai pažinsi, pamatysi, kad aš ne toks blogas.

Nebūk tokia.

Galėtume būt labai laimingi…

Manau, bus be pirštų. Kumštinės.

Ir ką bandau sužavėt?

Neradau nei laimės, nei dieviško likimo

Tik įjunkau į saldų vyną

Smagiai įraudę gurkšnojam ir siūbuojam

Ištuštinkim bokalus ir iššvaistykim dieną

Gana dainuot!

Gerai, Tobijau.

Rytoj Malonės suteikimo taryba.

Neturėk vilčių, Edai.

Apie ką kalbi?

Šįkart taryboj bus Džarnatanas. Jis Arakokra.

Jei mus kas ir išlaisvins, tai jis.

To nebus.

Sakau tau, Holga. Kapoji ledą paskutinę dieną.

Valdovų aljanso įgaliota,

Malonės suteikimo taryba skelbs sprendimą

Edgino Darviso ir Holgos Kilgor byloje.

Jie kali jau antrus metus už nusikaltimus,

stambias vagystes ir sukčiavimą.

Šios tarybos užduotis - įvertinti, ar jūs tinkami išleisti laisvėn.

Ką pasakysit?

Ačiū, kancleri Andertonai, garbieji tarybos nariai.

Prieš pradedant… Pastebėjau, kad nėra kanclerio Džarnatano.

Gal reikėtų palaukt?

Kancleris Džarnatanas užtruko dėl audros. Galite pradėt.

Aišku. Tiesiog aš, mes…

Labai tikėjomės, kad jis dalyvaus.

Pradėkit arba atsiimkit prašymą.

Puiku.

Iš pradžių pateiksiu kontekstą.

Gal nustebsit sužinoję, kad ne visad buvau vagis.

Prieš daugelį metų tapau Arfininkų frakcijos nariu.

Tai tinklas šnipų, prisiekusių kovot prieš tironiją,

gint skriaudžiamuosius ir nieko neprašyt mainais.

Mano žmona Zia man pritarė, nors ir žinojo apie riziką.

Dienomis slapčia klausydavau samdinių…

Sulaikydavau banditus…

Ir net patraukiau atsakomybėn tajų Raudonuosius Žynius.

Naktim grįždavau namo pas mylinčią žmoną ir dukrelę Kirą.

Tiesą sakant, buvo akimirkų, kai imdavau abejot

„nieko neprašyt mainais“ priesaikos dalimi.

Bet žmona visad sakydavo:

„Neturi mums duoti viską. Mums reikia tik tavęs.“

Tai kaip dėl Džarnatano?

Jis jau netoli? Aš galiu palaukt.

Negirdėjai, ką sakėm?

Taip, audra. Tačiau, kiek žinau apie Džarnataną,

jam labai patiktų mano istorija.

Nenorėčiau laukt dar metus, kol vėl čia…

Tęsk.

Žinoma. Gerai.

Arfininkams lemta prisidaryt priešų.

Kartais tie priešai siekia atkeršyt.

Joks dvasininkas neatitaisys to, ką padarė Raudonųjų Žynių ašmenys.

Buvo neįmanoma jos atgaivint.

Kartu su Zia mirė ir mano įsipareigojimas priesaikai.

Atleiskit. Sunku visa tai prisimint…

…kai čia nėra Džarnatano.

Ir vėl tas pats?

Jis jau praleido svarbiausią istorijos dalį!

Kaip jis mane teis, nežinodamas mano motyvų?

Mes pajėgūs išsiaiškint tamstos bylą be Džarnatano.

- Tęsk. - Gerai. Kur sustojau?

Naktim grįždavau pas mylinčią žmoną ir dukrą Kirą.

Grįžai per toli. Gana gaišint.

Taip, atsiprašau. Pernelyg abstraktu.

Kiti keli mėnesiai - labiausiai gėdingi.

Tada sutikau Holgą.

Ji manęs pasigailėjo.

Na, pasigailėjo kūdikio.

Holga gyveno visiškam skurde.

Prieš daugelį metų ją išvarė iš jos genties,

nes buvo pamilus pašalietį.

Mes greit tapom kaip brolis ir sesuo.

Santykiai rėmėsi pasitikėjimu ir abipuse pagarba.

Nė vienas neturėjom pinigų ir garbingo būdo jų užsidirbt,

todėl nutarėm išmest žodį „garbingo“ ir pabandyt šį tą naujo.

Apsvaigsti, kai supranti,

kad tai, kas skiria tave nuo to, ko visad troškai,

gali būt tik plonas stiklo sluoksnis.

Jums turbūt įdomu, kaip galėjom vykdyt nusikaltimus,

kai namie turėjom mažą mergaitę.

Na, nepalikdavom jos namie.

Greičiau, greičiau! Bėk, bėk, bėk!

Kira buvo ne vienintelė naujokė. Pasikvietėm Saimoną, nevykusį kerėtoją,

ir sukčių, pravarde Kalvis, kuris mums iškėlė dar didesnį tikslą.

Netrukus tapom gera komanda.

Taip, buvom vagys. Bet stengiausi, kad laikytumėmės standarto.

Niekad niekam nepakenkėm.

Plėšėm tik tuos, kurie mažiausiai tą pajusdavo.

Tačiau viskas pasikeitė, kai susipažinom su kerėtoja Sofina.

Nieko apie ją nežinojom.

Tik tiek, kad jai reikėjo mūsų pagalbos apiplėšiant Korino slėptuvę.

Tai arfininkų tvirtovė. Nežinau, ar girdėjote.

Neabejoju, Džarnatanas girdėjo.

Slėptuvė buvo prikimšta didžiausių turtų, pagrobtų iš piktadarių.

Ir tik arfininkai galėjo patekt į saugyklą.

Dėl to Sofina ir kreipėsi į mus.

Iš pradžių atsisakiau. Nepulsiu taip žemai.

Bet tada Kalvis pasakė, kad Korino slėptuvėj

yra Atbudinimo amuletas.

Su ja galima susigrąžint vieną numirusį žmogų.

Net ir nužudytą Raudonojo Žynio ašmenų.

Turbūt nujaučiat, kur viskas krypsta.

- Kodėl negaliu ir aš? - Atleisk, Kira. Per daug pavojinga.

Tai ir tu neturėtum eit.

Turim viską, ko mums reikia.

Dar ne. Bet šis kartas paskutinis.

Patikėk.

Pralinksmėk, Vabaliuk. Tuoj grįšim.

Nesakiau jai apie amuletą.

Ji palūžtų, jei viskas nueitų velniop.

Ir…

Velniop ir nuėjo.

Iki, meile.

Įsibrovėliai!

Štai jie!

Mes nieko neskriaudžiam.

Ji įkliuvo į Sustabdytą laiką! Atremk, Saimonai!

Negaliu. Sofina per daug galinga.

Paimk amuletą. Ir globok Kirą.

Duodu žodį.

Tiesa ta, kad net jei ši taryba skirs man dar dvejus metus,

Arba net dvidešimt metų…

Bausmė bus per menka už mano baisiausią nusikaltimą…

Atplėšiau nuo dukters jos tėvą.

Bet žinokit. Jei nutarsit mane išlaisvint,

iki gyvenimo galo taisysiu, ką esu pridaręs.

Norėtum ką nors pridėt?

Viskas gerai.

Prieš skelbiant sprendimą meldžiu jūsų palaukt…

- Džarnatanai! - Atsiprašau, vėluoju.

Negaliu apsakyt, kaip džiaugiuosi tave matydamas.

- Holga, dabar! - Sargyba!

Paleiskit mane, pone.

Ji mėto bulves!

Ak, Džarnatanai!

Bet mes patvirtinom jums malonę!

Skrisk, paukšti, skrisk!

Jis dar kvėpuoja.

Sakiau, kad jis mus ištrauks!

POŽEMIAI & DRAKONAI. GARBĖ TARP VAGIŲ

Nematei Kiros?

Čia jau senokai tuščia.

Kaip manai, kur Kalvis ją išsivedė?

Nemanau, kad paliko Kalavijų pakrantę. Kalvis visad mėgo miestus.

Sriubos jums ir jūsų žmonai?

- Ką? Ne. - Aš su šituo?

- Su tokiom lūpom? - Bjauru. Tik išgert.

Taigi. Plauksim laivu iki Balduro vartų.

Tada trauksim į šiaurę.

Kol ieškosim Kalvio, aplankysiu Marlaminą.

Ar tikrai nori visa tai patirt?

- O jei jis nenorės su tavim kalbėt? - Svarbu ne tai, ko nori jis.

- Gerai. - Svarbu viską užbaigt.

Jis atsiuntė tau laišką. Rašė, kad jis nebe tavo vyras.

Ar tai nebuvo… užbaigimas?

- Tu nesuprasi. - Ne.

Tikrai… tikrai ne.

Ar čia?...

Šunsnukis.

Kalvis - Niekadžiemos valdovas.

Kaip tas klounas sugebėjo?

Man nerūpi, kol Kira su juo.

Nagi. Einam.

Ačiū, bičiuli. Kas negerai mano lūpoms?

- Per didelės tokiam veidui. - Ką?

Daug kam jos patinka.

Nemačiau, kad čia būtų taip tiršta.

Turbūt suvažiavo į Aukštos Saulės žaidynes.

Tėtis buvo nusivedęs, kol dar nebuvo uždraustos.

Kas nors laimėjo?

Na, vienas dalyvis prasibrovė į finalą,

bet monstras nukando viršutinę jo kūno dalį. Taigi…