The Croods: A New Age

Gajau?

Gajau. Turi eiti!

- Gajau, viskas gerai. - Ne!

Sūnau, derva kyla. Turi eiti.

Ne, be jūsų neisiu!

Nežiūrėk į mus. Pažvelk už savęs.

Matai šviesą? Sek šviesą, gerai?

Nesustok. Nesislėpk.

Sek šviesą

ir rasi Rytojų.

„Sek šviesą.“

Kelionės žurnalas: čia Gajus.

Misija prasidėjo prieš 14 mėnulių.

Seku šviesą, bet Rytojaus dar nė ženklo.

Kelionės žurnalas: patekėjo 29 mėnuliai.

Rytojaus vis dar nė ženklo.

Radau šitą mažylį. Jis visai vienas, kaip aš.

Jis – geras sargas.

Turbūt pavadinsiu jį „Budriumi“.

Kelionės žurnalas: patekėjo 54 mėnuliai.

73 mėnuliai. 110 mėnulių.

200 mėnulių.

Kelionės žurnalas: patekėjo...

daugybė mėnulių.

Visi mėnuliai.

Rytojaus – vis dar nė ženklo.

Kažkas ateina. Diržiau, slepiamės.

Tai žmogus!

Oi. Taip, tai buvau aš.

Labas, aš – Ipė.

Galiu pasiteisinti, kad visą gyvenimą gyvenau urve,

ir retai sutikdavau kitų žmonių,

nekalbant jau apie vaikinus!

Tik pamanykit, vieninteliai du paaugliai pasaulyje rado vienas kitą.

Tarsi mus būtų suvedęs likimas.

Mano šeima jį pamilo...

išskyrus tėtį.

Galiausiai, Gajus pavergė ir jį.

- Ugnis. - Ugnis.

Dabar keliaujam aplink pasaulį,

ieškom tinkamiausios vietos namams,

vietos, kurią Gajus vadina Rytojumi.

Rytojus.

Argi Gajus ne nuostabus?

Su juo keistai jaučiuosi, lyg pilve skraidytų drugeliai.

Ne tie, kuriuos sukirtau pietums, kiti drugeliai.

Nežinau, kaip tą jausmą pavadinti, bet atrodo jis taip.

Ir taip, ir taip, ir taip!

Man patinka piešti šitą figūrą! Nežinau, kodėl. Taip reikia.

Ipei patinka Gajus.

Šlykštu. Tiesa, Šuniau?

Mama! Tunkas vėl spokso į mano dienoraštį!

Tunkai, atstok nuo sesės!

Ipe. Duok ir man lentelę.

- Aš dar nebaigiau! Atiduok! - Ne!

Vaikai, nesipeškit.

Vožk jam, Ipe! Spirk į klyną.

Tuoj apsuksiu šitą velnio kačių!

Pakeliui susidūrėme su daugybe kliūčių,

bet Krudžių jos nesustabdė.

Mus vejasi pikti kengūruočiai.

Diržiau, saugos diržai.

Sakiau, nejok tarpekliu!

- Gerai! - Niekada nejok tarpekliu!

Paleisk ją!

Sende!

- Oi. - Ei!

- Ei. - Ei.

Ei! Nežiopsokit!

Mano mergaitė.

Bum!

- Bumčiukas? - Bumčiukas.

Tėtis visada sako: „Gauja turi būti kartu.“

Gauja turi būti kartu!

Bet su Gajumi

kartais jaučiuosi, lyg būtume tik dviese.

Baikit!

Pagavau.

- Laikykis! Ateinu! - Pagavau.

Ipe!

Mirštu iš bado.

Vis tiek būčiau suvalgęs.

Ką gi, gauja.

Jau dešimt minučių niekas į mus nesikėsino, įsikurkim čia.

Baba su Tunku, raskit vietą nakvynei.

- Čia. - Čia tinka.

Sende su Dičkiu, stovėsit sargyboje.

Mes su Uga ieškosim maisto.

Gajau su Ipe?

Gajau su Ipe?

- Pypt. - Pypt.

- Pypt. - Pypt.

Alio? Ei!

Jūs atsakingi už ugnį.

- Gerai, tėti! - Gali mumis pasikliauti, tėti!

Nevadink manęs taip!

Labas.

„Labas“ ir ką?

Labas, gražuole.

Pats tu gražuolis.

Aš pirmas pasakiau.

O aš iškart atsakiau.

Pažiūrėkit į juos!

Gajus trykšdavo idėjomis.

Argi ne jis padovanojo mums ugnį?

Dabar iš jo jokios naudos! Vieni jie niekaip neišgyventų!

Išalkau.

Žinau, Tunkai, suvalgysim po porciją sausuolių ir karčių šaknų,

kai tik du gaujos nariai, kurių neįvardinsiu,

atliks savo darbą ir įkurs ugnį!

Liaukis, žmogau. Atsipalaiduok.

Ne, pats „liaukis, žmogau!“ Tuoj atpalaiduosiu...

Ei, Grugai.

Ramiau. Nesikarščiuok, dički.

Grugai, anksčiau ar vėliau

Ipė su Gajumi panorės įkurti savo gaują, kaip mes kadaise.

Mūsų tokia prigimtis.

Na jau ne. To nebus!

Gauja stipresnė kartu.

Taip! Tau pavyko!

Ipė niekada mūsų nepaliktų. Ne.

Tarsi Ipė kada nors... Baik.

Ne!

Gauja turi būti kartu.

Gauja turi būti kartu.

Ipe. Ipe, nemiegi?

Ne.

Palauk. Ateinu.

Labas, Baba.

- Labas. - Labas.

Jis mus girdi?

Ne. Jis jau išsijungė.

- Ei. - Ei.

Ne. Aš norėjau paklausti.

Aš pagalvojau...

Čia ne mano ranka.

Žodžiu...

Negalėjau užmigti. Galvojau apie Rytojų.

Mūsų Rytojų.

Mūsų Rytojų? Ką nori pasakyti?

Noriu pasakyti,

gal mūsų Rytojus kitoks nei likusios gaujos.

Gal mūsų Rytojus yra tik mudviejų vieta, supranti?

Tarsi namai. Tik mudviejų.

Tik mudviejų?

Gajau, aš labai pasiilgčiau šeimos.

Tačiau tai skamba nuostabiai!

Mūsų nuosava vieta?

Mūsų namai?

Ten galės būti gėlių?

Žinoma. Ir drugelių.

Ir čiurlenantis upeliukas?

Ir turėsim privatumo.

Kas tas „privatumas“?

Tai reiškia, kad užuosi tik norimas kojas.

Oho.

Taigi...

Ar tu, Ipe Gintare Krude,

manai, kad galėtum Rytojų praleisti su manim?

Taip.

Aš užmigsiu ir sapnuosiu mūsų namus.

- Labanakt, Gajau. - Labanakt, Ipe.

Tik jie dviese?

Užtemdė dukrelei protą kuždesiais ir bučiniais.

„Ar Grugas mus girdi?“ Taip, Grugas girdi. Grugas viską girdi.

Apie jūsų asmeninį Rytojaus namą dviem,

šnabždesius, bučkius, saldžius seilėjimusis.

Kas per nesąmonė?

Tunkai,

netriukšmauk.

Spausk „pasnausk“!

Ša, pilvuk.

Dar vienas puikus rytas.

Kas čia? Nori pažaisti?

Atnešk lazdą!

Ne, Sende!

Mama! Sendė vėl neša Šuniaus lazdą.

Kas čia?

Gynybos ratas!

Užtaisyk, mielasis.

Ačiū.

Šiandien – puiki diena pastipti!

Klausykit! Neatspėsit, ką radau!

Atleisk, brangusis.

Palaikėm tave mus medžiojančiu plėšrūnu.

Niekad neatsiprašinėk dėl suveikusios gynybos.

Turit tai pamatyti. Paskui mane! Čionai.

Taip! Jums patiks!

- Oho! - Oba.

Kas tai?

Nieko panašaus nesu mačiusi.

Kas čia, mama? Tegul išeina.

Man tai kažką primena.

Manau... tai pasaulio kraštas.

Regis, jau viską mačiau.

Na, man gana. Gerai, kad tai tu, Dički.

Tai ne pabaiga.

Tai tik pradžia.

Sveiki atvykę į mūsų Rytojų!

- Oba. - Oho!