The Croods

Su kiekvienu saulės patekėjimu prasideda nauja diena. Nauja pradžia.

Viltis, kad šiandien bus geriau, nei buvo vakar.

Tik ne man. Mano vardas Ipė.

O čia mano šeima, Krudžiai.

Kaip turbūt atspėjote iš mūsų apdarų ir kaukolių, mes - urviniai žmonės.

Daugiausiai dienų praleidžiame savo urve, tamsoje.

Naktis po nakties, diena po dienos.

Taip, namie - geriausia.

Kai išIįsdavome laukan, tekdavo kovoti dėI maisto šiame atšiauriame pasaulyje.

O man dar teko kovoti ir su savo šeima.

Mes buvo paskutinieji, likę šioje vietovėje. Anksčiau buvo kaimynų.

Gortus sutraiškė mamutas.

Horkus prarijo smėlinė gyvatė.

Erfus pražudė uodo įkandimas.

Trogus - tiesiog peršalimas.

O Krudžiai - tai mes.

Krudžiai išgyveno dėI mano tėčio.

Jis buvo stiprus ir laikėsi taisyklių.

Tų, kurios užrašytos ant urvo sienų.

Viskas, kas nauja - pavojinga. Smalsumas - pavojingas.

Išeiti iš urvo naktį - pavojinga. Iš esmės, viskas, kas smagu - pavojinga.

Sveiki atvykę į mano pasaulį.

Tačiau šis pasakojimas yra apie tai, kaip visa tai staiga pasikeitė.

Kadangi mes nežinojome, kad mūsų pasaulis...

tuojau pasibaigs.

Ir ant mūsų urvo sienų nebuvo taisyklių, kurios mus tam paruoštų.

Tau reikia laukti mano signalo. Ipe?

Štiš.

Ai! Ne!

Tame urve buvome taip ilgai.

Trys dienos - ne taip jau ir ilgai.

Bet su šeima.

Ipe, lipk žemyn. Nereikia taip dramatizuoti.

Ne, Sende, sugrįžk.

Turi laukti signalo. Geros mergaitės laukia signalo. Uga.

Kai tik pagausiu Sendę, sugrįšiu atgal, o tu gali duoti signalą.

Kokia prasmė, tu jau išlindusi.

Aš laukiu signalo, tėti.

Tiek to, Tunkai. Gali tiesiog išIįsti.

Bet jei neduosi signalo, iš kur žinosiu, kad tu mano tėtis?

Signalas ne tam, kad mane atpažintum.

O tam, kad žinotum, jog manęs nesuėdė koks nors žvėris.

Tai kodėI tas signalas panašus į žvėries garsą? Labai painu.

Nežinau. Aš vis dar laukiu signalo.

Mama, mes pasiruošę eiti.

Mama?

Vis dar gyva.

Dar anksti.

O tu vis dar riebus.

Išsirikiuot pusryčiams!

Noriu pamatyti tikrą urvinių žmonių energingumą. Veiksime greitai.

Veiksime garsiai. Veiksime išvien kaip šeima.

Ir be jokios baimės!

KRUDŽIAI

Taip, pusryčiai.

Kieno eilė?

Mesim burtus. Kol ji bus ore, spėk, kaip nusileis.

Veidas!

Užpakalis. Tunkas gaudys pusryčius. Užimt vietas.

Gerai. Tunkai...

Pirmyn.

Nagi, Tunkai.

Puiku. Nešk jį į urvą.

Paleisk kūdikį!

Pagauk juos, Sende! Pirmyn!

Čiupk juos, mama!

Senai damai nepavyko! Ipe, atkeršyk už mane!

Ačiū.

Ipe!

Galvas aukštyn!

Ei, tėti, ar jau galime valgyti?

Palaukit, kol grįšim namo.

Ipe, pristabdyk.

Ipe!

- Kas alkanas? - Valio! Šaunuolis, tėti.

Na štai, Tunkai. Išgerk.

- Atleisk, tėti. - Panašu, kad teks valgyti greitą maistą.

Nieko tokio. Aš pavalgiau aną savaitę.

Dviejų krumplių pavojus!

Laikas eiti, Krudžiai. Eime, eime.

Eime greičiau. Tamsa atneša mirtį. Mes tai žinome.

Pilnatis. Švarinimosi naktis.

- Bėk, kiek kojos neša. - Tu taip pat, mama.

Aš nenoriu netekti savo apsauginio sluoksnio.

Mama, tu turi skruzdėlių.

Matai? Sendė nesispyrioja.

Ipė dar lauke?

Grugai, juk žinai, kad ji nekenčia urvo.

Rytoj vėI patekėk.

KodėI jai nepatinka urvas? Jis toks jaukus.

Jis kiek tamsokas, Grugai.

Ne toks jau ir tamsus.

Ipe!

Ipe?

Grįžk, man reikia uždaryti urvą.

Ipe!

Gerai jau, gerai.

Greičiau.

Ipe! Lipk žemyn!

- Tai labai rizikinga. - Aš buvau atsargi. Viskas gerai.

- Ką ten veikei, Ipe? - Nežinau.

- Ko ten ieškojai? - Nieko.

- Tai ko ten užsiropštei? - Nežinau.

KodėI nežinai?

Nustok ieškojusi.

Baimė padeda mums išlikti, Ipe. Niekada nenustok bijojus.

Kokia viso to prasmė?

Nesupratau.

KodėI mes čia? DėI ko mes taip gyvename?

O kas tau sakė, kad stengtis išgyventi yra smagu?

Niekas nėra smagu.

- Lipk žemyn. - Grugai.

- Ipe. - Grugai.

- Taip. - Pasitrauk!

- Taip, žinau. Gerai, aš tik bandau... - Pasitrauk.

Nesuprantu, kodėI jai reikia čia sėdėti. Tik tiek.

- TodėI ir kalbu su ja. - Ji stengiasi kai ką suvokti...

ir jai reikia erdvės.

Ką suvokti? Kiek laiko dar tai truks?

Tikrai? Ji jau dabar manęs neklauso. Oi!

Matai? Pasirodo, klauso.

Jei ji nori išgyventi, privalo laikytis mūsų taisyklių.

O jei papasakotum jai istoriją? Ipei patinka.

Nebloga mintis... Gal nori istorijos, a?

Taip, papasakok mums istoriją.

Gerai. Galiu pasiskolinti šitą? Ačiū.

Ipe, tavo sena numylėtinė.

Nežaidžiau su ja daugybę metų.

Šiandien papasakosiu istoriją apie meškiukę Krispę.

Seniai seniai ši maža meškiukė buvo gyva.

Ji buvo gyva, nes klausė savo tėčio...

ir gyveno savo gyvenimą įprastai, tamsoje ir baimėje.

Taigi, ji buvo laiminga.

Bet Krispė turėjo vieną siaubingą blogybę.

Ji buvo pilna... smalsumo.

- Grugai. - Taip. Taip.

Vieną dieną, tupėdama medyje...

smalsi meškiukė nusprendė užlipti iki pat viršūnės.

Ir kai tik ji pasiekė viršūnę...

pamatė kažką naujo ir mirė!

- Iš karto ir mirė? - Taip!

Paskutiniųjų akimirkų siaubas amžiams liko sustingęs jos veide.

Ta pati pabaiga kas vakarą.

Suprantu, tėti. Aš niekada nedarysiu nieko naujo.

Šaunuolis, Tunkai.

Na, ką gi, pasiaštrinam dantis ir gulam į krūvą.

Oro.

Tu kalbi.

Aš žmogus, kaip ir tu.

Na, beveik kaip tu.

Gerai, gerai.

Ei, ei, ei!

Gal galėtum ne...

Kutena.

Ei, ei, ei!

Tyliau!

Aš neturėčiau čia būti.

Ipės nėra.

Ką? Grugai!

Lik urve.

Oho. Tu tikrai stipri.

Ei! Ne! Ji mano.

- Prašau! Palauk. - Ne!

- Ji gęsta! Aš galiu ją išgelbėti! - Ne! Aš ją pagavau!

Prašau! Prašau.

Aš nekenčiu tamsos.

Nagi, nagi, užsidek.

Ji daro tai, kąjai liepi?

Taip. Panašiai.

Tai saulė?

Ne, ne. Tai - ugnis.

Labas, ugnie.

Ji negyva.

Bet tu sakei, kad ji gęsta.

Atleisk.

Ar ji iš ten, kur tu gyveni?

Ne. Ne, aš ją įkūriau.

- Įkurk ir man. - Gerai.

Įkurk!

Ji įsikuria ne iš manęs.

Įkurk ją!

Tu dažnai tai darai.

Tu negyvas?

Ar galiu pasiimti tavo ugnį, jei tu negyvas?

Padarykit vietos!

Ei, jie šalti!

Taip manai? Pasiklausymo kriauklės, aktyvuokitės.

Sutinku.

Tigrine mergaite, mums reikia tuoj pat sprukti.

Aš tavęs net nepažįstu.

Aš - Gajus.

Gajus?

O čia - Diržius. Virėjas, pašnekovas, navigatorius.

O taip pat prilaiko man kelnes.

Ką reiškia "prilaiko kelnes"?

Kas tu?

Ipė.

Leisk tau paaiškinti, Ipe. Pasauliui artėja galas.

Ką?

Aš tai vadinu "Pabaiga".