Dodge City

Baigėsi pilietinis karas. Kariuomenės paleistos,

tauta imasi statyti vakarus.

KANZASAS, 1866 m.

Štai 23-ias ženklas, pone.

23 mylios per valandą ir 14 minučių.

-Ponai, mes judame. -Inžinierius siekia rekordo.

Abejoju, ar paprastai pavyktų tokį greitį pasiekt.

O ką? Jei šis traukinys traukia, tai trauks ir kiti.

Jei, aišku, į pulk. Dodžo naująjį miestą verta taip lėkti.

Pala. Dabar gal tai galutinė stotelė.

Bet po poros metų čia kunkuliuos verslas.

-Kaip niekur kitur į vakarus nuo Čikagos. -Tikiuosi.

Jau penketą metų taip kalbi.

O ką? Pats tą miestą užauginau nuo poros kiaulidžių ir buivolų sienos.

Kokio jis dydžio, pulkininke?

Per pastarąjį surašymą buvo 3 buivolų fermos.

Štai! Diližanas iš Vičitos.

Nuo šiol paštą vežiosime mes.

Tik pažiūrėk į nelemtą pūškuojantį arbatinį. Vos kvapą atgauna.

-Dievaž, mes jį nuvarysim. -Šmaukštelk kaip reikiant.

-Vili. -Taip, bose.

Pasakyk inžinieriui, jei tas diližanas mus pralenks, jis atleidžiamas.

Gerai. Bet jei traukinys dar greičiau lėks,

išlipu ir einu pėsčias, nes nepatinka man tas išradimas.

Pažiūrėk, kaip spaudžia.

-Aplenksim. -Pasipustykim padus.

-Štai ir atsiliko. -Pralenkėm.

Lik sveikas. Iki pasimatymo mieste.

Ponai, tai Amerikos ateities simbolis. Pažanga.

Geležiniai žmonės, geležiniai žirgai. Nepralenkiami.

Nuskilo, po šimts. Tik valgo ir miega.

Taigi. Tu nuo jų skiriesi pora ragų.

Ša.

Veidai, nuimam porą jų.

Ne. Nuvarėm nuo kojų paskutinį buivolą.

Geležinkelis baigtas. Ir mūsų kontraktas.

Be to, juk mūsų laukia susitikimas. Paskubėkim.

Ten mūsų 6 mėn. valgių talonas.

Tai štai koks tas garvežys. Kaip kavinukas ant ratų.

Pagerbkime pulkininką.

-Sveiki, pulkininke. Kaip laikotės? -Puikiai, sūnau.

-Iki pasimatymo. -Nujosim.

Dodžai, o tu visą Kanzasą pažįsti.

Jie mums dirbo. Medžiodavo buivolus, maitindavo mūsų tiesėjus.

Jaunasis airis - Veidas Hatonas. Susipažinau per karą.

Kovojo už sukilėlius Džebo Stiuarto kavalerijoj.

Visur buvęs, visko ragavęs. Tikras piratas.

Geležinkelį tiesia įvairaus plauko tipai.

Ne, pone. Tik keli airiai.

-Tuoj pajudėsim. -Tik kailių nepameskit.

-Jau judėsim. -Neatsilikt vieni nuo kitų.

-Kai tik pasakysi, ir jojam, Džefai. -Gerai, tai greičiau.

-Kuris iš jūsų Džefas Saretas? -Aš, o ką?

Aš Džonas Barlou. Indėnų reikalų komisaras iš Kanzaso.

-Jūs suimami - visi trys. -Už ką?

Už neteisėtą buivolų žudymą.

Mes juos gaudome laisvose žemėse, kaip ir jis.

Jis turi leidimą aprūpint maistu geležinkelininkus.

O jūs tokį leidimą ar turit?

-Ar čia jūsų reikalas? -Mano.

Nes sužinojau, kad indėnų valdose šaudot buivolus.

Ir paskui paliekat juos pūti saulėj.

Kai ėmė protestuot indėnai, šaltakraujiškai iššaudėt.

-Ir visą žiemą taip. -Ir tik dabar mus pričiupot?

Nereikėjo ir pričiupt. Suskaičiavom, kiek gyvūnų iššaudėt, ir tiek.

Meluojat. Jau seniai būtumėt mus sutramdę, jei būtumėt žinoję.

O ką? Daug patogiau buvo jums leist čia šėlioti,

prisidžiovint kailių, ir dabar jus sugaut.

Tai štai kodėl taip ilgai laukėt.

Indėnai galės visai geros prekinės išvaizdos kailių gauti.

Gerai, Hatonai.

Bet tikiuosi, tu Kanzase užtruksi ilgai.

Atsiskaitysim už visus kailius iki vieno.

Jei kada būsit netoliese, būtinai duokit žinią.

Gerai, vyručiai.

-Ačiū, Teksai. -Sveikinu.

Ačiū. Jūs labai padėjot tiesiant geležinkelį.

Prasideda tikrasis darbas. Turės atsipirkti.

-Čia jūsų reikalas. -Ne.

Aš turiu kitų darbų. Mes žvalgomės toliau į vakarus.

Noriu čia palikti jus - padėkit pastatyti miestą.

Ačiū, ne. Grįžtame į Teksasą, ginsim galvijus prie jūsų geležinkelio.

Be to, jei ir toliau čia būsim, tiedu ims ir sumandagės.

Važiuojam iš čia, kol jis neišmoko valgyt su peiliu ir šakute.

Bent su peiliu./

Veido vis tiek čia neišlaikytumėt. Jis niekada nenustygsta vietoj.

Tarnavo britų kariuomenėj Indijoj, tada įsivėlė į kažkokią Kubos revoliuciją.

Tada ėmėsi varinėt gyvulius Teksase, kol jo nepašaukė į karą.

Tada jis arba didžiausias kada gyvenęs keliautojas, arba didžiausias melagis.

Man labai malonu jus pristatyti

žmogui, kurio dėka pasiekėm tokios pažangos:

pulkininką Dodžą.

Ponios ir ponai.

Šiandien atverstas svarbus istorijos puslapis.

Mes visai teisėtai didžiuojamės,

galėdami šį geležinkelį nutiesti kuo toliau į vakarus.

Ateis diena, ir tikiuosi, labai greit,

kai štai čia, kur dabar stovime, iškils didis miestas.

Ir tame mieste atsispindės visos vakarų vertybės:

sąžiningumas, narsa, moralė ir kultūra.

Visoms taurioms civilizacijos vertybėms

matau didį namų, bažnyčių, mokyklų metropolį.

Puikų, dorą miestą, pražysiantį visom prerijų spalvom.

Miestą, kurio vardas...

-Kurio vardas... -Nagi, pulkininke.

Ir kaipgi pavadintumėt šį tobulą didmiestį?

Kaip jį vadinsim?

Pavadinkit jo įkūrėjo vardu - Dodž Sičiu.

Tegu taip ir bus - Dodž Sitis.

Dodž Sitis, Kanzasas, 1872 m. Ilgaragių galvijų pasaulio centras

ir plačiai atvertas Amerikos pasienio Babilonas,

pilnas naujakurių, vagių ir ginkluotų banditų.

Dodž Sitis - jis maudosi Teksaso kontroliuojamų ganyklų turtuose,

čia etikos nereikia - svarbu pinigai ir žudymai.

Imperijos baras

Galvijų augintojų linksminimosi vieta

Elito pramogų salė

Linksmosios poniutės salonas

Šerifo kontora uždaryta

Svarbu galvijams duot daug druskos.

Kuo daugiau vandens, tuo didesnis svoris.

Galvijai - geras verslas.

Jie į Dodž Sitį iš viso pasaulio traukia, ką?

Beveik. Laikyk mano žirgą.

Pala. Niekur tų galvijų nevešit. Kur mano pinigai?

Gausi, nesijaudink.

Kol negausiu 15 000 dolerių į rankas, niekur tų galvijų nevešit.

Juk sutarėm.

Negaliu, kai tik išvyksta traukinys, lakstyt į banką.

Kiti galvijų prekeiviai manim labiau pasitiki.

Gal pasitikėdavo, Saretai.

Bet po Samo Čeipino ir Kito Spaulo atvejo - nebe.

Ir jie tavim pasitikėjo? Aš - ne.

Ateisiu šįvakar pasiimt pinigų.

Arba surink pinigus, arba išrūpinsiu tau orderį.

Kai reikalą turi su tokiais, pasirūpink savo dalykais.

-Jie nedori. -Taip, tėti. Bet mes juos sutvarkysim.

Palaikyk žirgą. Aš tuoj.

Neskubėk, tėti, bet atsiimk, kas mūsų.

Eime, vyručiai, štai čia.

-Graži tu šiandien, Rube. Daili suknelė. -Ačiū.

-Už sėkmę. -Kad nebereikia.

Taip, nebereikia. Kol esi tu.

Man metas.

-Saretai, kaip tik tavęs ir ieškau. -Labas.

-Pasiruošęs? -Kaip tik ėjau pinigų.

-Aš irgi paeisiu su tavim. -Gal palauk. Turiu šį tą nuveikt.

Gerai. Tik nemėgink sprukti.

-Tai paskutinė proga. -Nesijaudink.

Netrukus ir atsiskaitysim. Na, praskalauk gerklę.

-Sveikas, Džekai. -Taip, pone.

Duok p. Koului, ko tik panorės. Mūsų sąskaita.

-Ko pageidautumėt? -Bokalo alaus.

Klausau.

Visai neblogų jautukų šiandien išvežėm.

Būtų dar geriau, jei gaučiau atlygį.

Kaip? Negi mes nesumokam, kaip visada?

-Aš girdėjau kitaip. -Klausais nevertų kalbų.

Gal taip, o gal ir ne.

Vadini mane melagiu?

Niekaip tavęs nevadinu, Jansi.

-Tiesą sakant, visai nesikalbėčiau. -Nebandyk traukt pistoleto.

...tikėdamiesi mirusiųjų prisikėlimo.

Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūnie šventas Tavo vardas,

teateinie Tavo karalystė teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

Šitaip žūti...

Taip... žiauriai, ir visai be reikalo.

Juk prižadėjai neverkti, mama.

-Džonai, prižiūrėk p. Koul. -Nebūtina, p. Ortai.

-Ją prižiūrėsiu aš. -Taigi, Hari.

Dabar tu - šeimos vyras.

Laidotuvės baigėsi. Štai jis, viršininke. Įteikit orderį.

Pats metas sutramdyt tas gorilas.

-Ko laukiat? Pirmyn. -Nespauskit manęs. Savo pareigas išmanau.

-Sveiki, viršininke. -Jansi...

Turiu tavo arešto orderį už Mato Koulo nužudymą.

Tai imk ir įteikt. Ko lauki?

-Ar pavažiuosi su manim iki miesto? -Taip.

Gerai, Jansi. Jokit su viršininku.

Puiku, viršininke, jojam.

Eime, vaikinai. Alai. Įstatymas yra įstatymas.

Minutėlę. Čia jūsų karieta.

-Laikykit! -Kiškit. Greičiau.

Įstatymas mano pusėj.

Nagi, vaikinai, išvežam jį iš miesto kaip pridera.

Negi Dodž Sitis privalo būti pavyzdingas miestas?

Sareto žaliūkai baido ramius gyventojus.

Visi iškeliaus į Vičitą ir Kanzas Sitį.

Sakau tau, Elena, mes - Amerikos visuomenės gėda.

Žinai, ką rašo Niujorko laikraščiai?

Kad į vakarus nuo Čikagos įstatymų nebėra. O į vakarus nuo Dodž Sičio - nei Dievo.

Bijau, smarkiai neklysta.

Moterims darosi pavojinga į gatvę išeit.

O vaikams - net gailiuosi, kad Li su Abe gyvena su mumis.

Nieko jiems neatsitiks. Nebent bus pramuštgalviai kaip jų tėvas.

Nuo tada, kai nuvyko į Teksasą - nė žodelio.

Kaip manai, kada atkaks čia?