Lucky

Žinau, kada išeiti

Žinau, kada pasilikti

Darbus nudirbti

- Taip. - Žinau.

Sutinku laikraščių išnešiotoją Bet niekas iš tikrųjų nesikeičia

Stoviu vėjyje Bet niekad nepamoju atsisveikinimui

Kas toliau?

Bet aš stengiuosi

Stengiuosi

SVETAINĖ – KNYGOS – DARBAS

- Eina šalia manęs - Moderni meilė

- Eina pro šalį - Moderni meilė

Laiku nuveda mane į bažnyčią

- Laiku į bažnyčią - Baugina mane

- Laiku į bažnyčią - Verčia mane linksmintis

- Laiku į bažnyčią - Tikėti Dievu ir žmogumi

- Dievu ir žmogumi - Jokių išpažinčių

- Dievu ir žmogumi - Jokių religijų

- Dievu ir žmogumi - Netikiu modernia meile

PAGAL MARISOS STEIPLI ROMANĄ

MAIKLAS LUISAS „GOING INFINITE“

Armstrongai. Pas tave lankytoja.

Dabar ne lankymo metas.

Ką tu sakai. Žinau tik tiek, kad tavęs laukia.

Neužeisi?

Tik tu.

Ilgiesi manęs?

Kartais.

Atrodai fantastiškai.

Žinai, Priscila, dauguma žmonių, ištrūkę iš kalėjimo…

mažiausiai nori čia grįžti.

Tokia jau aš keista.

Žinau, kad su ja kalbi.

Kartais.

Žinai, kur ji?

Ir žinau, kad tu žinai, jog nepasakyčiau, net jei žinočiau.

Taigi, spėju, anksčiau ar vėliau

praneši man tai, ką nori pranešti.

Puikiai mane pažįsti.

Skyriau tam laiko.

Ji turi atnešti man pinigus, Džonai. Greitai.

Tada galėsiu susitarti su Veinu,

kad mūsų abiejų vaikai nebūtų nužudyti.

Tavo sūnus

nusprendė veikti vienas.

Arba kas nors jį pagrobė.

Aš vis dar bandau išsiaiškinti.

Kaip ten bebūtų,

tai reiškia, kad ji nebeturi pinigų.

Jei kol kas neturi, mes abu žinome, kad netrukus turės.

Aš ją mačiau.

Taip.

Kaip sekėsi?

Tądien jai sėkmė nesišypsojo.

Bet ji ištrūko.

Spėju, klibikščiuodama.

Jis ją nudės.

Tu ją nudėsi.

Ne, jei ji žais pagal taisykles.

Priscila, ji jau žaidžia.

Tu tik dar nesupratai, kokį žaidimą.

Pamiršau, kaip vargina tavo bravūra.

Yra tėviškas pasididžiavimas ir yra aklas narcisizmas.

Na,

bent jau mano vaikas su manimi dar kalba.

Galiu tau atleisti, kad mane apvogei.

Esi, kas esi.

Bet…

kai tavo dukrelė mirs viena ir persigandusi

su kulka pakaušyje slėptuvėje kokiame nors dievo pamirštame užkampyje,

manau, net ir tu pasijusi atsakingas.

- Kai iš čia išeisiu… - Prašau, nereikia.

Nedaryk sau gėdos.

Aš…

Aš ilgiuosi tavęs…

kartais.

Jos laikas senka, Džonai.

Perduok tai jai.

O Dieve.

Pasitrauk nuo mano mergaičių.

Atsiprašau. Nenorėjau jūsų išgąsdinti.

Atrodau tau išsigandusi su „Vinčesteriu“ rankose?

Aš labai ištroškau. Ėjau ištisas valandas.

Taip?

Dabar gali dar paėjėti.

- Ji užmušė gyvatę. - Tikrai?

Gyvatė ruošėsi pulti.

Aš tik sureagavau.

Tu būtum padariusi tą patį.

Ką čia veiki?

Patekau į avariją.

Tu sužeista?

Keli įbrėžimai, bet… manau, nustojo kraujuoti.

- Nori, kad iškviesčiau greitąją? - Ne. Nereikia. Aš…

neturiu draudimo.

Dingsiu jums iš akių.

Ačiū, kad leidote atsigerti vandens.

Gal parodytumėte, į kurią pusę artimiausias miestelis?

Kingmanas už gerų 60 kilometrų nuo čia į pietus.

Mirsi nuo saulės smūgio anksčiau nei jį pasieksi.

Gal užeik į vidų?

Nuprausime tave, duosime stiklinę vandens.

O paskui sugalvosime, ką su tavimi daryti.

Ar žinome, kas mūsų draugai?

Dar ne, ne.

Asmens dokumentų nėra. Kalifornijos numeris priklauso fiktyviai bendrovei.

Kodėl manai, kad jie susiję su mūsų byla?

Pražūtinga avarija,

automobilis suklastotais dokumentais

už 50 kilometrų nuo vietos, kur partrenkė Meisoną.

Manai, tai sutapimas?

Abu žinome, kad kai tik pasirodo Priscila, lieka krūvos lavonų.

Manai, ji buvo čia?

Ne.

Priscila nesitepa rankų.

Manau, čia buvo Laki.

Ir ji kaip reikiant pasipriešino.

Manai, ta mergina nužudė tuos du vyrus? Ji sveria kiek, 40 kg kiaurai peršlapusi?

Tiksliai nežinau, kas čia nutiko, bet žinau, kad ji buvo čia.

Ji buvo ištrūkusi.

Kas ją privertė grįžti?

Dešimt milijonų dolerių.

Ne.

Kažkas kitas.

Tau už nugaros.

Labas rytas, direktoriaus pavaduotojau.

- Yra žinių apie Meisoną? - Aš ką tik iš ligoninės.

Jį partrenkęs automobilis neturėjo tikro numerio.

Jį jau išoperavo, tačiau jo, kaip agento, karjera baigta.

Bandau nuspręsti, kas blogiau.

Tai, kad surengei plataus masto operaciją iš Las Vegaso nepranešusi man,

ar tai, kad grįžai tuščiomis rankomis.

- Neturiu kuo pasigirti, pone. - O dabar man pasakysi,

kad tu tikrai nesistengi

grąžinti Priscilos Masterson už grotų.

Pasivaikščiok, Geitsai.

- Piteri? - Tu prarandi kontrolę, Bile.

Ne, neprarandu.

Aš dirbu savo darbą.

- Seku paskui pinigus. - Pas Priscilą?

Pas Veiną Vitekerį.

Manai, Priscila apvogė Vitekerį?

Ne, ji ne tokia kvaila.

Bet Džonas Armstrongas, pamatęs dolerį, galvoja tik kaip jį pasiglemžti.

Spėju, jis jai už nugaros sukaupė tikrą lobį.

Dabar, kai ji išėjo iš kalėjimo,

jis supranta, kad turi perkelti pinigus, kol Priscila jų nerado.

Todėl paskambina dukrai.

Vitekeris siunčia Priscilą surasti pinigus.

Jei užklupsime ją su pinigais, ji – mūsų rankose.

Ji įduoda Vitekerį, pasodiname juos abu.

Taip, bet praėjusį kartą ji jo neįdavė.

Dabar ji jau žino, kas yra kalėjimas.

Gerai, duosiu tau šiek tiek laisvės.

Bet pranešk man naujienas, girdi?

- Girdi mane? - Girdžiu. Taip, pone. Girdžiu jus.

Girdžiu.

Štai šitas.

Žvilgsnis tavo akyse.

Koks žvilgsnis?

- Štai šitas. - Šitas?

Vendetos sužlugdo tokias bylas kaip ši.

Nepaversk jos ir vėl savo baltuoju banginiu.

Gerai, pone. Geitsai.

Patrauk jos plaukus. Iki galo.

- Iki galo? - Taip.

- Tik truputį… - Ir susek.

- Gerai. - Taip. Iki pat galo.

Taip. Kad matyčiau.

Gilus įbrėžimas. Tik pažiūrėk.

Turbūt reikėjo siūti, bet jau vėlu.

Atrodo, kad tavo mama žino, ką daro.

Ji ne mūsų mama.

Ji mūsų lita.

Jos mano dukters mergaitės.

Labai seniai dirbau slaugytojos padėjėja mokykloje.

Nustebtum, kiek panašių žaizdų man ten teko tvarkyti.

Visi tie vaikai, nukritę nuo riedlenčių ir…

Gerai.

Jį nupiešė kažkuri iš jūsų?

Aš. Kai buvau mažesnė.

Visai neblogai, ką? Ji tikra menininkė.

Kaip ir jos motina.

Man jis nepatinka, bet Lita jo nenukabina.

Ką?

Galiu pažiūrėti?

Prašom.

Pažiūrėkim.

Kas čia negerai? Kodėl tau nepatinka?

Čia turėčiau būti aš su Lita.

- Bet… - Jos panašios į paukščius.

Visai ne.

- Pažiūrėk į tas plunksnas. - Atsiprašau.

Manau, čia tikrai turėtų būti plaukai.

Čia jos šedevras.

Ir jis priklauso man.

Niekad jo nenukabinsiu.

Gal kam nors paskambinti dėl tavęs?

Ne. Nereikia.

- Tikrai? Turi kas nors būti. - Ne.