Last Night in Soho

skiriama DIANAI

PASKUTINĖ NAKTIS SOHO RAJONE

Graži suknelė, brangute.

Ačiū.

Nuostabu.

Kas dizaineris?

Eloiza Terner.

Kas dizaineris?

Eloiza T., žinoma.

E. T.

Elė Terner.

Turi gerų žinių, tiesa?

Eloiza, tau laiškas!

- Ele? - Bėgu!

Londono mados koledžas

Na, ką rašo?

Aš važiuoju į Londoną.

Žinojau, kad taip bus.

Važiuoju į Londoną!

Tikrai galiu jas pasiimti?

Na, jos tave įkvepia.

Neatimsiu gi jų iš tavęs.

Užteks vietos?

Kojinių neimsi?

Kojinės.

Tai - vienas pirmųjų kartų, kai su tavo mama važiavom į Londoną.

Dieve, tos parduotuvės.

Apžiūrinėjome drabužius.

„Liberty“. „Selfridges“.

Karnabio gatvė.

Pasipūtusios pardavėjos žinojo, kad nieko neįpirksim,

bet nesuprato, kad galime nusižiūrėti.

Pasiimk ją.

Ne, močiute, negaliu.

Atveši man ją, kai įsikursiu.

Pavakarieniausim „Criterion“, kaip nuotraukoje.

Mes ten nevakarieniavom. Neturėjom tiek pinigų.

Nusipaveikslavom prie jo ir nuėjom į „Wimpy“.

Kai tapsiu garsia mados dizainere, būtinai ten nueisim. Sutarėm?

Abejoju, ar „Wimpy“ dar veikia.

Ne taip mane supratai.

Žinau, kaip tu to trokšti. Ji irgi apie tai svajojo,

bet Londonas ne toks, kaip tu jį įsivaizduoji.

- Močiut. - Būk ten labai atsargi.

- Žinau. - Vis viena turiu perspėti.

- Ten daugybė blogų vyrukų. - Būk atsargi.

- Daugybė blogų žmonių. - Būsiu atsargi.

- Jie - nedorėliai. - O aš - pasiutusi.

Susidorosiu su jais.

Tik noriu pasakyt, kad Londone gali būt nelengva.

Tavo mamai ten buvo sunku,

o ji neturėjo tavo dovanos.

Mano dovanos?

Ji negalėjo nujausti,

regėti to, ką regi tu...

Bijau, kad vėl nepatirtum sukrėtimo.

Močiut... noriu tai padaryti ne dėl savęs.

Noriu tai padaryti

dėl jos.

Galbūt nebus jau taip blogai.

Galbūt ten aš mažiau apie ją galvosiu.

Gerai.

Be to...

Jau seniai neregiu mamos.

Ate.

Skambink kuo dažniau.

Būtinai.

Jei pasidarys blogai,

- pasakysi man? - Mieste?

Čia.

Prašau, saugok save. Saugok ir mane, gerai?

Myliu tave.

Ele.

Noriu, kad visos būtume kartu.

Aš jūsų nenuvilsiu.

Tikiu tavim.

- Šarlotės gatvė, prašau. - Gerai, brangute.

Pirmas kartas?

Esu čia buvus su mama, bet tada buvau visai mažutė.

- Dabar viskas atrodo kitaip. - Viskas greitai keičiasi, taip.

Bet nesijaudink, mergyt. Tai vis dar tas pats senasis Londonas.

Puiku.

- Kas tave čia atvedė? - Mokslas.

Londono mados koledže.

Esi modelis?

Ne. Aš kuriu drabužius.

Tiksliau, noriu kurti. Na...

Noriu tapti dizainere.

Bet galėtum būti ir modeliu. Turi gražias kojas.

Kodėl važiuoji į Šarlotės gatvę?

Ten studentų bendrabučiai.

Ten gyvena vien merginos?

Jei Šarlotės gatvėje gyvena tokie modeliai,

aš ten dažniau lankysiuos, patikėk.

- Būsiu pirmasis tavo persekiotojas. - Išlipsiu čia.

Ne, dar neatvažiavom.

Neturiu daugiau pinigų.

Dėl to galim susitarti, brangute.

Be to, vakarais čia

- jaunoms merginoms nesaugu. - Man reikia į parduotuvę.

Prašau.

Sveiki. Kuo galiu padėti?

Atsiprašau.

- Ei, tau padėti? - Viskas gerai.

Man taip neatrodo.

Bet taip yra.

- Eloiza? - Taip.

Jo, tu tikrai panaši į Eloizą.

Na, Elė.

Džokasta.

Jie neteisingai užrašė tavo pavardę?

Ne, pati nusprendžiau jos atsisakyti,

taip originaliau, kai esi žinomas tik vardu.

Pavyzdžiui, kaip garsioji Kailė.

- Minoug? - Džener.

Tiek to, netikęs pavyzdys, bet kiek Džokastų tu pažįsti?

Nė vienos.

Būtent, mergyt.

Nepyksi, kad pasirinkau lovą prie lango?

- Ne. - Jei mirtinai nesusipyksim,

kitą semestrą galėsim apsikeisti.

Gerai.

- Iš kur tu? - Iš Redruto.

Jis yra Kornvalyje.

Ką?

Na, kaimelis Kornvalyje.

Ne, supratau, mergyt. Man tiesiog tavęs gaila.

O tu iš kur?

Gimiau Mančesteryje, baigusi mokyklą atvykau čia.

Atlikau praktiką ateljė Sevilo prospekte.

Geras. Visą gyvenimą praleidau Redrute, siūdama sau drabužius.

Spėju, čia - tavo darbas.

Bušra Žarar.

Prieš jai pradedant dirbti Lanvin mados namuose.

- Rūkai? - Ne. O čia galima?

Išėmiau baterijas iš gaisro signalizacijos.

Galiu eit į lauką,

- jei tau nepatinka. - Nieko tokio.

- Viskas gerai. - Bandžiau elektronines.

Bet jas rūkantys atrodo kaip kokie iškrypėliai.

Taip, tikrai.

Kas tavo tėtis?

Aš jo nepažįstu.

Pasakei naujieną.

- O mama? - Ji mirusi.

Tikėjausi, kad galiausiai rasime ką nors bendro.

Man buvo 15-a, kai ji mirė. O tau?

- Septyneri. - Visai dar mažutė.

Nors gal tokiame amžiuje lengviau susitaikyt.

Bet čia juk ne varžybos, ar ne?

Naujokai!

O Dieve, čia - Bušra Žarar?

O tu pastabi.

Taip, prieš jai pereinant į Lanvin mados namus.

- Taip. - Žinoma.

Mano kambariokė Eloiza.

- Sveikutė. - Labas.

Taip, ji apsirengusi savo kurtais drabužiais.

Keista. Mes pasipuošėm geriausiais išeiginiais drabužiais,

o ji - savo kurtais.

Ją reikėtų vadinti Drąsuole Ele.

O kaip vadinti tave?

Na, nuo rytojaus visi mane vadins Pašėlusia Džokasta.

Jūs pažįstamos iš anksčiau?

Iš anksčiau, taip. Maždaug 15 minučių, ar ne?

Maždaug tiek, taip.

Mes iš Mirusių mamyčių klubo.

Sumauta leukemija, ar ne?

- Košmaras. - Taip.

Visiškas. Nemeluosiu.

Bet, na, nežinau, tai skatina mano kūrybą.

Tad...

Nuo ko mirė tavo mama?

Jai... pakriko psichika.

Ji... Ji nusižudė.

Apgailestauju.

Nederėjo tavęs klausti.

Tai nutiko labai seniai.

- Tu - drąsi. - Labai drąsi.

Mano antros eilės dėdė irgi nusižudė. Pasikorė.

O Dieve.

Tad gerai žinau, ką tai reiškia.

Tu irgi drąsi.

- Labai drąsi. - Taip.

DŽOKASTA

Pirmas kartas, Ele?

Reikia pasižymėt teritoriją, mergyt.

Pereinam prie sunkiosios artilerijos.

Patvarkykim tą butelaitį.

Ar tikrai norim būt pagiringos pačią pirmą dieną?

Ša. Nekalbėkim apie rytojų.

Dėjau ant rytojaus.

Gyvenkim šia diena, merginos.

Tad, panos...

už Sohą.

- Už Sohą. - Už Sohą.

Už Sohą.

Nagi, Ele. Neatsilik.

Tau patiks!

Bėgam!