Silo

Šūdas.

…JEI NORI SUŽINOTI TIESĄ, APVERSK DUBENĖLĮ

ATEIK Į TURGŲ SUDEGINK ŠITĄ

- Labas. Pagaliau einu namo. - Labas.

Tik užsukau aplankyti.

- Šiandien buvo svarbi diena. - Taip, tikrai.

- Viskas gerai? - Taip.

Šauniai pasirodei Taryboje.

Manau, prasideda ypatingas laikotarpis.

Užuodžiu dūmų kvapą.

Man nepatiko sriuba, tad pasišildžiau picos.

Gerai, na…

- Labanakt. - Labanakt.

Pats raštelis nekelia didelio susirūpinimo.

Susirūpinimą kelią jos sprendimas tau dėl jo meluoti.

Vaistai gali ištrinti tik tai, kas buvo,

bet jei ji nepatikės naujuoju pasakojimu,

turėsime kitokią bėdą.

Ir tu, Kamile, esi pasakotoja, kuria ji turi tikėti.

Nesuprantu, kodėl tai šitiek ilgai trunka.

Sakei, mėnuo, daugiausiai – du.

Turime 352 metus duomenų,

kurie rodo, jog protokolas veikia.

Dažniausiai.

Jei jo tinkamai laikomasi.

Šešios šachtos sėkmingai atlaikė atnaujinimus, įskaitant jūsų prieš 140 m.

Ir visuomet buvo į ką nors taikomasi.

Tavo nusivylimas suprantamas.

Nors iš esmės tai pasirodė veiksminga,

yra buvę ir išimčių.

Išskirtiniams asmenims, pvz., Džuljetai Nikols, prireikė ilgalaikio gydymo.

Tu, Kamile, dirbi su išskirtiniu žmogumi.

Dabar jaučiuosi žymiai geriau.

Sapnas parodė, kad jos prisiminimai apie sugrįžimą

išlikę jos pasąmonėje.

Tęsk medicininį protokolą dar dvi savaites.

Sustiprink jos apsaugos lygį ir labiau pasistenk,

kad Nikols matytų tave kaip patikimiausią sąjungininkę.

50 km nuo Katersvilio.

Nuostabus saulėlydis virš Pušų kalno.

Taip, mes laikėme žirgus, antis, ožkas.

Tiedu buldogai.

Pikčiausi šunys, Dievo sukurti šioje žemėje.

Jie daugiau nieko neveikdavo, tik vydavosi mus nuo vartų

iki namo kaskart, kai išlipdavome iš autobuso.

Kai pasakiau, kad tapau Džordžijos universiteto „Buldogų“ talismanu…

Nesvarbu.

Kas?

Taip juokeisi, kad…

apsisysiojai.

Neatrodo, kad buvau miela sesutė.

Mamos vardas buvo Greisė.

Tėčio…

Viljamas.

Prašau, aš…

Atleisk, Donaldai, aš…

nežinau, ką pasakyti.

Ne.

Ne. Neatsiprašinėk. Atleisk man.

Šūdas.

Viskas gerai?

Paprastai nekeikiu negyvų daiktų.

Blogiausi objektai pykčiui išlieti.

Be to, šis aparatas ne vieną mėnesį to prašėsi.

Viskas gerai.

Nesuk galvos.

Viskas gerai?

Taip. Mano sesuo čia paguldyta.

Jos kūnas.

Sėdžiu ir kalbu su žmogumi, su kuriuo kalbėdavau kasdien

pastaruosius tris dešimtmečius, o ji žiūri į mane kaip į taksi vairuotoją.

Tu Danielis.

Mes tavęs laukėme. Aš – Viktoras Crnkovičius.

Esu Šarlotės gydytojas.

- Sveiki. - Sveiki.

Malonu susipažinti.

Taip, bijau ir sakyti, bet tai per mane ji jūsų neatsimena.

PAGAL HUGH HOWEY KNYGŲ SERIJĄ „ŠACHTA“

Taigi, vaistai,

jie yra tarsi pakeliamas tiltas tarp jos ir jos atminties.

Kitaip tariant, saugumo plyšys tarp viršaus ir apačios.

Jei tiltas bus paliktas pakeltas per ilgai, jis sustings,

ir ji niekad nesusigrąžins savo atminties.

Bet kai ji sustiprės, mes nustosime duoti vaistus,

nuleisime tiltą, pereisime į kitą pusę ir pasirinksime…

išties pasirinksime…

kuriuos prisiminimus sugrąžinti, o kuriuos palikti praeityje.

Tas pakeliamas tiltas išmušė iš vėžių?

Ne.

Nežinau. Taip…

Nesitikėjau, kad šiandien

manęs lauks toks pokalbis.

Kai tiltas nusileis, kaip sugrąžinsite jai prisiminimus?

Daug kartų pakartosime tą pačią istoriją.

Jos istoriją?

Aišku.

Kodėl žmonės, o ne beždžionės vadovauja pasauliui?

Nežinau.

Priešpriešinis nykštys.

Geresnė motorika.

- Didesnės smegenys. Mažiau plaukų. - Aišku.

Pamėginkime šitaip. Ką veiki visą dieną?

Dabar? Skambinu nepažįstamiems žmonėms ir kauliju pinigų.

Būtent. Kreipiesi į žmones ir pasakoji jiems istoriją.

Paimi tam tikrus duomenis ir suteiki jiems prasmę.

Mes tą darome, tokie esame. Kuriame istorijas, suteikiame prasmę.

Tai yra vienintelė mūsų supergalia.

Tu, aš, Šarlotė –

visi esame tik rinkiniai istorijų, kurias patys sau pasakojame.

Atmintis yra mūsų vidinė biografija.

Informacija, kuriai suteikėme reikšmę, kad suprastume, kas esame.

Vaistai ištrynė Šarlotės knygą.

Aišku? Kaip sakiau,

nustosime duoti vaistus, ir prisiminimu po prisiminimo,

tu vėl užpildysi jos istoriją.

Prisiminimu po prisiminimo?

Prisiminimu po prisiminimo.

Mylinti sesuo,

nuostabi karo aviatorė.

Netgi misija į Iraną, bet šįkart turėsi pasirinkimą.

Danieli, turėsi galimybę nesužaloti jos su visa tiesa.

Išvengti traumos dėl to, kas nutiko jos eskadrilei.

Turėsi galimybę palikti tai praeityje.

Galiu jai meluoti?

Ji patikės?

Kodėl turėtum meluoti?

Ji susidariusi šiokią tokią nuomonę apie mane, kurią mielai pakeisčiau.

Tiesą sakant, galima įskiepyti melą.

Tik prireiks daug laiko ir pastangų.

Tikri prisiminimai greičiau įsitvirtina, nes jie jau ten yra,

tik ji jų nemato.

Reikės artefaktų, kad sugrąžintum senus prisiminimus.

Žinai, daiktų iš jos gyvenimo, iš vaikystės.

Atmintis yra ir kūne, ne tik smegenyse.

Tai…

Tai susiję su praeities kvapais ir reikšme,

suteikta daiktams, kuriuos turėjome vaikystėje.

Naudojame juos tam, kad greičiau suaktyvintume neuronines jungtis.

Mūsų tėvai mirė, kai buvome dar maži.

Gyvenome pas tetą.

Iš vaikystės liko nedaug daiktų.

Apgailestauju, bet tarp vienetų ir nulių yra dar kažkas.

Tai ne tik neuronai ir aksonai, bet ir dar kažkas.

Kažkoks paslaptingas dalykas, tarsi…

tarsi siela.

Ir jos nesuvaldysiu nei aš, nei kas kitas.

Tad kartais, gal 10 %, nesuveikia.

Bet ji gerai reaguoja, todėl turi pagrindo tikėtis.

Aišku? Gerai.

PAKTAS TARP ĮKŪRĖJŲ IR GYVENTOJŲ

Atleiskite, kad trukdau, bose. Atėjo moteris.

Užpildė įprastą pranešimą apie dingusį žmogų,

tačiau tikina, jog niekur neis, kol nepamatys jūsų.

Tai nėra įprastas pranešimas apie dingusį žmogų.

Koks dingusio žmogaus vardas?

Orla Kent.

Ji – mano sesuo.

Aprūpinimo skyriaus mokinė?

Mačiau ją vakar Sailo Tarybos posėdyje.

Kalbėjau su ja.

- Ji dingo? - Kiekvieną vakarą po savo pamainos

ji ateina pas mane.

Vakar neatėjo.

Gal grįžo namo ir užmigo.

Ne, būtų perdavusi raštelį.

Mano tėvai seni.

Jie jaudinasi. Turime tokį susitarimą.

Nuo pat vaikystės.

Jokių dingimų neperspėjus, kad niekam nereiktų jaudintis.

Klausykit, suprantu, kad turite daug reikalų,

kurie svarbesni Sailo gyventojams, bet čia kažkas ne taip.

Jaučiu.

Pamelavau tėvams.

Pasakiau, kad Orla vakar liko pas mane.

Šiandien meluoti jau nebegaliu.

Gerai.

Gerai.

TIESIOGINĖ ŽINUTĖ KARLAI MAKLEIN – APRŪPINIMO SK.

Ačiū.

REIKIA ŽINIŲ APIE ORLĄ KENT.

TEGUL JI SUSISIEKIA SU SAVO SESERIMI.

Viskas labai jau frankenšteiniška.

Crnkovičius?

Ne, aš.

Jis manęs prašo…

nežinau, nusinešti į jos smegenis pirkinių krepšelį,

surinkti dalis ir sudėlioti jos sielą.

Na…

O kas mes esame, tiesiog rinkinys prisiminimų, tiesa?

Turbūt.

Klausyk, pagalvojau, gal aš ją aplankysiu, jei galima.

Niekada netarnavau, tad mažiausiai ką galiu padaryti, tai nunešti

saldainių ir žurnalų sužeistai karo veteranei.

Žinoma.

Danieli.

- Labas. - Helena.

- Labas. - Labas.

Pažįsti Aną Turman?

Helena Driu.

Oficialiai nepažįstu.