The Young Girls of Rochefort (Les demoiselles de Rochefort)

PANELĖS IŠ ROŠFORO

PENKTADIENIO RYTAS

- Kuriamės čia? - Gerai.

Puiku, vaikai, pamoka baigta.

Viso gero, panele!

Nepamirškite, kad jūsų kostiumai turi būti paruošti rytoj, šeštadienį.

- Sekmadienį jau bus per vėlu. - Gerai, panele.

Delfina! Žiūrėk, jie ką tik atvyko.

Kuriasi aikštėje.

Mergaitės niekaip nespės pasiruošti. Teks repetuoti sekmadienį ryte.

- Spės... - Manai?

Mes seserys dvynės, Gimusios po ženklu dvynių.

Mi fa sol la mi re re mi fa sol sol sol re do.

Abi žavios panelės, anksti turėjome meilužių puikių.

Mi fa sol la mi re re mi fa sol sol sol re do.

Mus užaugino mama,

daug ko atsisakydama ir narsiai dirbdama.

Norėjo, kad užaugtume eruditės,

todėl pardavinėjo skrudintas bulvytes.

Kas mūsų tėvas, nieks nežino,

ir nors nesimato, bet po mūs rūbu,

turime abi ties juosmeniu, - ak, kaip įdomu -

apgamą, tokį kaip tėtis mūsų turėjo ties smilkiniu.

Mes seserys dvynės, Gimusios po ženklu dvynių.

Mėgstam šokius, pokštus, kalambūrus ir juokus.

Mes linksmos ir nuoširdžios Laukiam meilės nepaprastos,

meilės iš pirmo žvilgsnio ir ką ji mums padovanos

vadinamos arba beprotiškos aistros.

Abi mes pasiruošusios pamesti protą...

Abi mes švelnios, trapios,

kūrybingos, muzikalios, lanksčios.

Mes ieškom vyro gero ir gražaus.

Mes ieškom idealo be trūkumų, o gal ir su.

Mes seserys dvynės, Gimusios po ženklu dvynių.

Nekvailos, be galo kūrybingos.

Nemokysiu visą gyvenimą arpedžio,

iki šiol vesdavau pamokas solfedžio.

Bet nusibodo jau, provincijoj neliksiu.

Atskleisti talento aš į Paryžių vyksiu.

Nemokysiu visą gyvenimą šokti,

vyksiu į Paryžių laimės ieškoti.

Kam visą dieną piruetus mokinti,

nes į Operą patekti aš geidžiu.

Mes seserys dvynės, Gimusios po ženklu dvynių.

Dvi širdys, keturios akys: Kas joms „myliu“ sakys?

Be penkiolikos dvylika - vėluoju.

- Delfina! - Parvesi Bubu?

- Gal tu gali? - Aš eisiu parvest popiet.

Ne! Negaliu taip eiti į miestą! O gal galiu... O gal ne...

Dvyliktą susitinku su Gijomu. Tikrai nespėsiu.

- Ko šitam dar reikia? - Nežinau... Mane pamatyti!

Palauks.

Grįši pietų?

Grįšiu, bet neanksčiau kaip pirmą.

Kur mano pudra? O, čia...

Mes mokam groti violančele, trimitu ir bandžu,

Mes mėgstam šokius, pokštus, nevengiam kalambūrų ir juokų.

Nekvailos, be galo kūrybingos.

Mes seserys dvynės, Gimusios po ženklu dvynių.

Iki.

- Kur einat? - Į kavinę!

Palaukit ir mūsų!

- Skrudintų bulvyčių? - Skrudintų bulvyčių.

Dvi skrudintų bulvyčių.

- Bus šventė? - Mes ką tik atvykom.

- Pagyvės prekyba. - A! Ji ir taip gyva...

- Mes su Estera einam pasivaikščiot po miestą. - Netinkamas laikas.

Mes ne jūsų nuosavybė.

Dykinėtojos!

Jūs nelabai galantiški su savo damomis.

Jos ne mūsų damos! Na... Beveik ne.

Jos artistės?

Mažytė blondinė šoka indų viliotinį, o rausvaplaukė - kinų viliotinį.

- Kinų sunkesnis. - Ak, kaip įdomu.

Jis vadovauja, aš jį lydžiu. Esu mechanikas.

- Laba diena, ponia Ivona. - Laba diena, pone Maksansai.

Labas, Žozete. Laba diena, seneli.

- Vis dar abstraktu? - Abstrakčiau nė kada nors, ponia Ivona.

Įgimta...

Baigiu tarnybą po trijų dienų.

- Norvegiško kokteilio. - Nėra...

- Juk nėra, ar ne, ponia? - Ne, bet yra kitų gėrimų!

Vieną alaus.

- Tai ar ją radote? - Dar ne... bet aš kantrus.

Vieną alaus Maksansui...

-Tai ar ją rado? - Vis dar ne.

- Ką pametė? -Moters idealą.

Nepametė, neprarado, bet nerado. Tai ne tas pats.

Sako, jis ją nutapė. Jis dailininkas ir poetas. Čia atlieka karinę tarnybą.

Visi mes ieškom moters idealo. Jis nevienintelis.

Neliūdėkite, pone Maksansai. Juk merginų pilnos parduotuvės.

Ieškojau jos visur, daug kur nukeliavau

Į Javą, į Angkorą, Manilą ir Veneciją,

Regėjau Žaną ir Džokondą, Venerą ir Moną Lizą...

Tik jos nesuradau Ir vis dar ieškau.

Nieko apie ją nežinau, bet, regis, ją matau.

Išgalvojau jos vardą,kartais, atrodo, girdžiu net jos balsą.

Nutapiau jos kūną, Nutapiau jos veidą.

Dabar mano meilė tokia reali...

Ji romantiškai graži,

Jos žvilgsnį jau kadais nutapė Botičelis.

Jos bruožai - tarsi mergelės nekalti,

Tokius tiktai muziejų salėse regi, Ir jie užvaldo paauglių protelį.

Kai ji eina, vaikystę išvysti,

Kuri plevena, šoka mano širdy,

Jos auksiniai plaukai nepaklūsta jai,

Vėjas ir saulė juose grumiasi džiugiai.

Kalbėčiau jums apie jos rankas ir akis,

Kol rytas kitos dienos nušvis.

Ji gyvenimas mano, bet veltui svajojau,

Nes jos neradau, nors ir visur ieškojau.

Kalbėtų mums apie jos rankas ir akis,

Kol rytas kitos dienos nušvis.

Ji gyvenimas jo, bet veltui svajojo,

Nes jos nerado nors ir visur ieškojo.

Ar ji toli, o gal visai šalia?

Nežinau, bet ji tikrai yra.

Ar ji žvejo, ar karaliaus dukra?

Nesvarbu, nes tik meilės trokšta mano meniška siela,

ir už meilę nieko svarbesnio nėra.

Labai gražus paveikslas, bet aš tokios merginos nepažįstu.

- Aš taip pat ne... - O man labiau patinka raudonplaukės.

- O varge, nematei šįryt Delfinos? - Ne, ponia...

Neabejoju, kad pamiršo nueiti parvesti Bubu.

Gal galėtumėt nueiti, pone Maksansai?

Negaliu, turiu vykti į pratybas ir jau vėluoju.

Jei eisiu aš, negalėsiu padengti stalo.

- Atleiskite! - Nieko tokio.

Viso, seneli!

Gal galėtumėte nueiti ponai? Mokykla čia pat, už aikštės.

Žinoma, galim, ar ne?

Kokie jūs geri. Šaukit Bubu.

- Ką tokį? - Bubu. Jis mano sūnus. Jaunėlis.

Atleiskit, bet aš niekad negaliu išeiti.

Viskas labai paprasta, esu įkalinta šiame akvariume.

O turėjau gyventi gamtoje, paplūdimyje... Ant Ramiojo vandenyno kranto...

Klausytis švelnios muzikos ir skaityti eilėraščius.

Ivona! Nebeturiu klijų.

Nupirkite jam pakelį klijų... Ačiū!

Labas, Delfina.

Na, tu ir murzius! Tik pažiūrėk! Nauji šortai! Na, žinai!

- Ar tu Bubu? - Ko norite?

Sveiki, panele, atėjome pasiimti Bubu.

- Kas siunčia? - Ponia iš kavinės!

- Na ir įžūlumas! - Mes atviri!

Atvykome į šventę.

Taigi... Nejaugi!

- Jūs labai graži, panele! - Jau girdėjau, neoriginalu.

- Tavo suknelė vėl suplyš. - Užsičiaupk!

Tai ar mes jį parvesim?

- Noriu eiti su jais. - Jūs ne vaikų grobikai?

- Šiaip ar taip nepasakytume. - Nekvaila...

Man taip dar geriau, nes... Ai, nieko! Turiu reikalų.

Gražiai elkis. Iki, mažuti.

- Tavo teta šauni. - Ji man ne teta, o sesuo.

Gražutė!

Noriu saldainių.

Ar visą dieną čia stovėsit?

- Laba diena, mano gėlele! - Laba diena, Gijomai.

- Kokia tu graži, siela mano! - Sakai „siela mano“, o galvoji apie mano kūną.

Būtent, širdele.

Jei taip stipriai tavęs nemylėčiau - pavydėčiau.

Bet aš tave myliu... Todėl esu išdidus

ir geidulingas, nes nuolat tavęs noriu.

Aš tau keliu tik nedorus jausmus.

Bet ir geismingus, ir ištaigius.

... ir plepius. Klausai pats savęs ir myli tik save.

Save ir tave. Aš myliu tave.

Norėjai su manim susitikti, kad tai pasakytum?

Širdele, tu manęs nemyli, bet vieną dieną tapsi mano žmona.

Jau sakiau tau „ne“, Gijomai.

- Tada, kodėl ateini? - Nes tu mane prablaškai.

Bet jei labai nori, galiu nebeateiti.

Čia juk aš!

Taip, gėlele.

Nesakei man, kad pozuoji kareiviams.

Kareiviams, ką čia kalbi?

Kas nutapė šį portretą? - Ką tik tau sakiau - kareivis,

vadinantis save dailininku ir poetu. Pažįsti jį?

Sukrečiantis panašumas... Nemanai?

Paprastas sutapimas.

- Bet juk tai aš! - Visai ne, čia tik vaizduojamasis menas.

Tu, mano siela, esi dvasinga...

O šis portretas bevertis... Vaizduotės padarinys...

O jis jį paprasčiausiai vadina moters idealu.

Kaip jis turėtų mane mylėti. Juk jis mane sugalvojo. Koks jis?

Jis? Blankus... Dėmesio nevertas...

Norėčiau sutikti šį dailininką.

Kaip gaila, jis ką tik išvyko iš Rošforo. Trumpam apsistojo Paryžiuje.

Bet jis tikrai nepanašus į tokį, kokio tau reikia.

Bet ką tu apie mane žinai, tu tik iškalbingas esi,

Kad pažįsti mane sakai, bet tai tik paistalai.

Nežinai mano svajų, Jei žinotum, nustėrtum tu.

Bet niekada nesužinosi...

Gerai žinai, kad žinau. Kam man prieštarauti?

Niekada nesuprasi, kodėl nuo veido man nedingsta šypsena.

Niekada nesuprasi, kodėl, kai šoku aš tokia laiminga, Kodėl esu tokia svajinga.

Tik dar viena lėlė aš tau esu,

Kodėl tau patikau netgi nesuprantu.

Kad mano kalbos lėkštos, nenuoseklios - manai,