Ready or Not

LE BEILO GAMBITAS

ŠEIMOS RITUALAS

PO ŠIMTS

SLAPTOJI TARYBA

ABRAKADABRA

ABRAKADABRA

LE BEILO GAMBITAS

ŠEIMOS RITUALAS

Aleksai, čionai!

Greičiau!

Paskubėk.

Lipk ir nesirodyk.

Danieli, man baisu.

Danieli, prašau. Jie mane nori užmušti.

Maldauju, padėk man. Danieli, prašau.

Jis čia.

Ne! Dieve, ne!

Ne, Čarlzai! Liaukis!

- Helen! - Ne, prašau, liaukitės!

Ne! Čarlzai!

Ne.

Čarlzai.

Ne, nereikia, maldauju.

Prašau. Ne. Nereikia to daryti.

Danieli, labai tavimi didžiuojuosi.

Prašau, paklausyk...

Nereikia šito daryti. Nieko nenutiks.

Helen! Prašau, įkalbėk juos!

Helen!

Prašau, nereikia! Prašau!

PO 30 METŲ

Prisiekiu būti tau ištikima

nuo šios dienos.

Laimėje ir varge.

Turte ir neturte.

Sveikatoje ar ligoje.

Kol mirtis mus išskirs.

Nors tavo šeima turtingesnė už patį Dievą,

jaučiuosi dėl to žiauriai blogai,

tavo tėvas manęs nekenčia, o alkoholikas brolis kabinėjasi...

Aš nuoširdžiai nekantrauju tapti tavo šiek tiek kvaištelėjusios šeimos nare.

"Šiek tiek"? Švelniai pasakyta.

- Labas. - Labas.

Eina šikt!

Atrodai tobulai.

Ką tu čia veiki?

Rūkai? Mano vaikystės kambaryje?

Duok man.

Mums jau metas.

Tavo tėvas atrodo taip, lyg dalyvautų laidotuvėse.

- Jis manęs nekenčia. - Ne. Tai ne neapykanta, Greise.

Jis mano, kad man reikalingi tik tavo pinigai.

Juk tai tiesa. Taip.

- Palauk šiek tiek... - Koks tu piktas!

Kas? Ne, tai tiesa.

Mieloji, tu palauk. Gerai?

- Gerai. - Gerai? Mes jiems pranešime netikėtai.

- Taip. - Pas mus vyrai trejus metus mergina.

Mes taip nesielgėme.

Mes tik 18 mėnesių...

Dulkinomės.

"Dulkinomės"? Na, taip.

- Reikia paminėti tai priesaikoje. - Aš paminėsiu.

Puiku.

Kam rūpi jų nuomonė? Jie - siaubingi žmonės.

Na, man rūpi.

Nes jie - mano mylimo vyro šeima.

Aš noriu, kad jie mane priimtų.

Kaip jautiesi? Aš siaubingai nervinuosi.

Ne, tiesiog. Aš tik...

Be tavęs aš...

Esu vienas mūsų.

Labas.

- Danieli. - Mane atsiuntė jus pakviesti.

Ateina jaunikis Kelnes prišikęs

Jis negali patikėti

- Kad jo gyvenimas baigtas - Danieli, mulki. Liaukis.

Aš tave paleisiu po trijų, dviejų... paleidžiu.

Ramiai.

Žinok, dar ne vėlu pabėgti.

Tu dar nepriklausai mūsų šeimai.

Tai - komplimentas.

Na, jei esi pasiryžusi įsilieti į Le Domas gretas,

tuomet malonėkite leistis į apačią.

Sveikinu, mulki.

Ačiū.

Negaliu patikėti, kad po pusvalandžio

tapsiu Le Domas žaidimų...

Dinastijos? Imperijos?

Viešpatavimo. Mes sakome "viešpatavimas".

- Viešpatavimas. - Taip, bet...

Žinok, Danielis teisus.

Mes galime tiesiog dingti iš čia.

Taip. "Ačiū už dovanas. Apsišikite visi."

Ne, rimtai sakau, mieloji.

Aš duodu tau šansą pasitraukti.

Dabar.

Ne, ačiū. Niekur aš nesitrauksiu.

Pasiruošusi?

Tikrai ne.

SLĖPYNĖS

Prašau šypsotis.

Jis galėjo išsirinkti geresnę.

Tu taip sakai, nes jį myli labiau.

Liaukis. Aš myliu jus visus vienodai.

Dveji metai - ilgas laiko tarpas, Aleksai.

Maniau, jog būsim tavęs netekę.

Šypsokitės.

Kuo natūraliau, tuo geriau.

Puiku.

Nepriimk to asmeniškai.

Jie tik bando suprasti, ar tu - ne pinigų ištroškusi kalė.

Kaip mano žmona.

Kairiau.

Ji - gana graži. Jei esi gerai išgėręs, ta prasme.

Bet mūsiške ji netaps.

Žinoma, kad ne, brangioji.

Ji turi sielą.

Kur, po galais, tavo sesuo?

Neabejoju, dėl to kaltas Fičas.

Jis niekam tikęs. Tačiau jis - mūsiškis.

O Greisė?

Štai kur tu.

Sveiki!

Labas.

- Padėk man. - Gerai.

Gražus portsigaras.

Ačiū. Mano mamos.

Tu rūkai?

Ne.

Nerimauji?

Kad kraujas nepakankamai mėlynas?

Jie tą patį kalbėjo ir apie mane.

Tikrai?

Aukštyn galvą, velniop juos.

Svarbu tik tai, ką galvoja Aleksas.

O tai mes žinom.

Aš tave myliu.

Aš tave myliu.

Išsitepiau?

Šūdas.

Ar prisimeni nors ką, kas šiandien vyko?

Mano galvoje - rūkas.

- Bet neabejoju... - Taip.

- Ar mes susituokėm? - Mes susituokėm.

Tu - mano žmona?

- Eina šikt, bliamba. - Taip. Tu - mano vyras!

O Dieve. O, šūdas. Mieloji.

- Mielasis. - Ei.

Suknelė trukdo.

- Žinau. Klausyk. - Apkabink mane.

Turiu tau kai ką pasakyti.

- Nutilk. Maukis kelnes. - Ne, aš turiu tau pasakyti.

- Greise, mieloji. - Pati numausiu.

O, šūde! Ten kažkas stovi!

Ką?

Jėzau, teta Helen! Gal palaukite?

Jums teks geriau pasislėpti.

Mes nesislepiame.

Visi laukia.

Mes už poros minučių nusileisime.

Atleisk, mieloji.

Kas čia buvo?

Tai mano teta Helen.

Ji... Nepaiso ribų.

Taip.

Čia, žinoma, yra slaptos durys.

Iš tarnų koridoriaus.

Jis vingiuoja po visą namą.

Atleisk, o kas laukia?

Mėginau tau pasakyti.

Vidurnaktį mes turime sužaisti vieną žaidimą.

Taip pas mus priimta, kai į šeimą atvedamas naujas narys.

- Žaidimą? - Taip.

Kokį?

Nežinau. Traukiama korta.

Gali būt nardai, kroketas, šaškės, kas tik nori.

Žinau. Tai kvaila.

Keistoka.

Bet kodėl?

Nes, spėju, turtą susikrovėm iš žaidimų, tad tai - iniciacijos dalis.

Ar turiu laimėti?

Ne. Tu turi dalyvauti.

Tada...

Tik tada tampi šeimos nare.

Jei atvirai, jiems tai svarbiau, nei laimėjimas.

- Ir viskas? - Taip.

Žinau, skamba absurdiškai.

Tiesiog toks keistas šeimos ritualas.

Tai teks daryt tik vieną kartą.

Gerai.

- Taip. - Gerai.

Jei to reikia, kad tavo šeima mane priimtų,

šaškėm suskelsiu kaip reikiant.

Aš jomis gerai žaidžiu.

Gerai.

Tu eik, aš ateisiu po 10 min., nes man reikia pasiruošt žaidimui.

- Supratau. - Taip.

Gerai. Pasimatysim apačioje. Muzikos salėje.

Taip. Kiekvienuose normaliuose namuose yra muzikos salė.