Josh Johnson: Symphony

JEI MENU DEKORUOJAME ERDVĘ, O MUZIKA LAIKĄ,

KOMEDIJA DEKORUOJAME REALYBĘ

Ponios ir ponai,

plojimais pasitikite Joshą Johnsoną!

Gerai.

Labai visiems dėkoju. O Dieve.

Jei nebūsit atsargūs, ypač, jei esat vyrai,

paskutiniuosius 50 savo gyvenimo metų

vis dar bandysit perprasti pirmuosius penkiolika.

Suprantat, ką sakau? Yra žmonių,

kuriems tai, kas nutiko mokykloje, toliau kartojasi

visą likusį jų gyvenimą.

Galiu jums pasakyti, kad tikrai stengiuosi

būti kuo geresniu žmogumi. Nesu tobulas.

Tikiu, kad pasaulyje rasit žmogų,

kuris sakys: „Jis - šiukšlė.“ Tai...

Tai galioja visiems.

Nė vienas neišsisuksim kam nors neprasikaltę.

Visi turi priešų.

Bet tikrai stengiuosi su kitais elgtis kuo geriau.

Suprantat ir...

Ne tik dėl to, kad taip reikia,

kad dėl to manimi didžiuosis mano mama ir panašiai.

Ji mane taip užaugino.

Ir taip pasaulis yra geresnis, suprantat?

Bet kai stengiesi elgtis kaip įmanoma gražiau,

ypač, kai kalbame apie pasimatymus, kartais būni įvardijamas kaip „malonus“.

O „malonus“ yra mirties nuosprendis.

Gal taip neatrodo, bet tai gan blogai. Malonus...

Jei su kažkuo nueisit į pasimatymą ir vėliau išgirsit,

kaip sako: „Kaip praėjo pasimatymas?“ „Jis malonus.“

Suprasit, kad nieko nebus. Nieko...

Oho, nieko. Gerai.

Žinot? Esmė tokia, kad turi būti malonus.

Malonus nėra kažkokia aukšta kartelė, tai dugnas.

Turėtumėt...

būti malonūs.

Jei sakai, kad žmogus malonus po to, kai su juo pabuvai...

Nepasakė, kad jis „geras“,

nepasakė, kad jis „mielas“, pasakė „malonus“.

Tai tas pats, kas su kuo nors nueiti į pasimatymą,

o vėliau išgirsti: „Kaip praėjo pasimatymas?“

„Jis turėjo veidą.“

Tikiesi, kad turės.

Būtų idealu.

Tai nėra komplimentas kaip: „Akys ten, kur ir turi būti.“

Apie tai kalbu, nes, kai buvau jaunesnis,

ne visad buvau savimi užtikrintas.

Prisimenu tuos laikus,

kai man labai patiko vienas asmuo

ir aš pabandžiau ją užkalbinti. Taip?

Pasirodo, kad aš to asmens nedominau. Taip jau būna.

Taip gauni pirmąją atstūmimo pamoką.

O tai, kaip tą atstūmimą priimi, tampa tavo charakterio dalimi,

parodo, koks jausmas būti šalia tavęs.

Tada praėjo šiek tiek laiko ir...

vėliau ji ėmė matytis su vaikinu, kuris nebuvo malonus.

Jis buvo visiškai nemalonus. Jis buvo tikras mulkis.

Ne specialiai jo nekenčiu. Jis turėjo priešų.

Nuo pat vaikystės iki kol subrendau...

Nepasakoju nieko naujo.

Turbūt būdinga, kad merginos, moterys, renkasi mulkius.

Visi taip sako.

Taip rašo internete.

Tai romantinių komedijų pagrindas.

Aš to niekaip nesupratau, nes ji buvo tokia šauni.

Bet susidėjo su nevykusiu vyruku.

Aš to visiškai nesupratau.

Kodėl, kai lankiau vidurinę, tiek daug merginų,

o vėliau moterų, kai subrendau, rinkosi vaikinus, kurie...

elgėsi kaip mulkiai. Niekad to nesupratau...

iki praėjusios savaitės.

Aš keliavau. Vėlavau, nes pramigau.

Nepasiruošiau.

Turėjau skubėti, greit susikrauti daiktus.

Išsikviečiau „Uber“.

Įsėdu į „Uber“, o mano vairuotojas yra nerealus,

neapsakomai geras vairuotojas, laikosi visų taisyklių,

daro viską, ką ir turėtų...

Jis net daro tai, ko maniau, kad jau niekas nebedarė.

Jo muzika groja taip tyliai, kad net girdi, kaip jis įjungia posūkį,

bet jis ir pro langą iškiša ranką, kad...

Šis vyrukas - labai geras vairuotojas ir malonus vyras.

Jis stojo prie geltonos ir praleido žmones.

Jis buvo labai malonus, bet aš vėlavau.

Net bandžiau jam apie tai užsiminti.

Klausiau: „Kaip manot, mes spėsim?“

Jis atsakė: „Tikiuosi.“

Jis ėmė garsiai prie manęs skaičiuoti.

Jis sakė: „Gerai, važiuojame 90 km/val. greičiu,

negaliu viršyti. Būtų pavojinga.“

„Važiuojame 90 km/val. greičiu.

Sakėt, kad ten turit nuvykti per 36 minutes.“

„Kadangi liko tiek kilometrų,

panašu, kad dešimt minučių vėluosit...

jums tikrai nepasisekė.“

O tada...

mes pasiekėme oro uostą ir tik per plauką

spėjau į savo skrydį. Jis buvo nukeltas.

Po kelių dienų dar nebuvau iš to pasimokęs.

Vėl pramigau.

Kroviausi daiktus, tuo pačiu užsakinėdamas „Uber“.

Nubėgau prie „Uber“.

Įsėdau, o ten sėdi toks vyrukas.

Jis pasisuko į mane, sėdintį gale, ir tarė:

„Pasiruošęs?“ Atsakiau: „Taip.“

Ir jis taip paspaudė gazą...

Mašinoje sėdėjau taip...

Jis važiavo nesaugiai.

Jis buvo blogiukas.

Jis buvo pašėlęs. Jis nardė tarp juostų.

Jis nieko nepraleido. Tai girdėjosi.

Jis tikrai nebuvo saugus.

Net nežinau, ar jis nors kartą parodė posūkį.

Ir buvo galima tai girdėt. Kaip už mūsų kiti pypsi.

Šis vyrukas nebuvo geras vairuotojas. Jis vairavo kaip mulkis.

Su visais kitais jis elgėsi kaip mulkis, bet ne su manimi.

Meluočiau, jei sakyčiau...

kad kartais jo neprisimenu.

Kartais sėdi kamštyje...

ir svajoji.

Suprantat? Kelias dienas praleidau Los Andžele

ir teko važiuoti taksi, „Uber“. Vairuotojai buvo labai malonūs.

Labai malonūs.

Bet, jei apie juos paklaustumėt, atsakyčiau: „Jis neblogas.“

Jis manęs taip nepaveikė.

Suprantat, ką sakau?

Nes neatsargūs žmonės...

jie nepaprastai žavi, kol neatsargiai ima elgtis su tavimi.

Nes tada aš įsėdau į mašiną

ir vėl ten buvo nesaugus, nemalonus vairuotojas.

Kaip ir pabučiavom kitą mašiną, suprantat?

Jis staigiai pasuko.

Aš į langą susitrenkiau galvą.

Sėdėjau ir galvojau, kad noriu malonaus asmens. Noriu...

asmens, kuris laikosi eismo taisyklių. Suprantat, apie ką aš?

Asmens, kuris žino, ką daro.

Taip?

Ar kada susimąstėte, ar pirmasis...

chiropraktikas...

buvo tiesiog nevykęs žudikas?

Susižeidžiau nugarą, taip? Nuėjau pas chiropraktiką.

Net nežinojau, ką chiropraktikai daro.

Tik žinojau, kad jie turi padėti dėl nugaros ir panašiai.

Atsiguliau ten, nežinojau, ko tikėtis.

Tada tas vyras vieną ranką padėjo čia, o kitą čia.

Tariau: „Gal eisiu.“

Ne, nežinau, kaip jus įžeidžiau,

bet esu matęs daug Džeisono Borno. Puikiai žinau, kas nutiks po to.

Manęs neprigausit.

Niekur negaliu nusivest savo dėdės...

nes jis keistas.

Ir jis net nėra tas įprastas keistas dėdė.

Niekas nedaro to, ką daro mano dėdė.

Suprantat? Jei jį nusivesit pavalgyt ir jis paragaus skanaus maisto,

kalbam apie geriausią jo ragautą to patiekalo versiją.

Jis nepasakys, kad buvo skanu. Jis tiesiog juo nepasimėgaus.

Jei jis gauna skanaus maisto, jis privalo garsiai...

nešvankiai kreiptis į savo maistą.

Dėdę nusivedžiau į gerą restoraną. Kalbu apie tikrą restoraną.

Liepiau pasipuošti.

Jis vis tiek pasirodė su savo įprastais treningais.

Paklausiau: „Sakiau pasipuošti, ką čia darai?“

Jis atsakė: „Užsidėjau grandinėlę.“

Žinoma, tik prisėdom ir jis užsisakė sriubą su omarais.

Turbūt tai buvo geriausias jo kada skanautas omaras.

Jis paragavo ir ne tiesiog pasakė, kad skanu,

o pradėjo daryti taip...

„Gerai.“

„Ji tirštoka.“

Dėdę nusivežiau barbekiu.

Jis užsisakė Teksaso skrebutį.

Turbūt tai buvo geriausias kada paskrudintas Teksaso skrebutis.

Jis atsikando ir pasakė ne „gardu“...

Jis atsikando ir tarė...

„Gerai.“

„Judink savo storą šikną.“

Kažkada susimąsčiau, ar viskas dėl manęs? Jis nori mane sugėdinti?

Žmonės į mus atsisuka,

nori įsitikinti, kad išties tai išgirdo.

Bet jis kitaip nemoka.

Esu tuo tikras, nes užsisakiau picą.

Buvau pas jį. Tinginiavom. Užsisakiau picą.

Tą picą atvežė.

Nuėjau prie durų, paėmiau picą, vairuotojui padaviau arbatpinigių.

Ją parnešiau į svetainę. Išėjau nusiplauti rankų.

Jis pradėjo valgyti be manęs. Atsidarė dėžutę.

Koridoriumi ėjau atgal. Jis nežino, kad jau viską girdžiu.

Tad jis ten... vienui vienas...

pačiumpa gabalėlį, atsikanda ir sako...

„Nežinojau.“

„Matau, kad teks tave perlenkt pusiau.“

Niekur negaliu jo vestis.

Kartais vaikystėje kažkas nutinka,

o tu tam nerandi žodžių, nesuvoki, kaip dėl to jautiesi.

Žinote, tai užtrunka.

Tada tampi vyresnis, prisimeni tai ir pagalvoji: „Tai buvo keista.“

Ar kažkas nutinka, tu tampi vyresnis, susirandi draugų

ir jie išgirsta tavo istoriją.

Tu jiems papasakoji, kas nutiko, o jie sako: „Tai buvo keista.“