Propeller One-Way Night Coach

DŽONO TRAVOLTOS FILMAS

PAGAL DŽONO TRAVOLTOS KNYGĄ

REŽISIERIUS DŽONAS TRAVOLTA

1962 M. GRUODŽIO 28 D.

AIDLVAILDO ORO UOSTAS, NIUJORKAS

Buvo vėlus vakaras,

ir terminale žmonių beveik nebuvo.

Mama pamatė Liz Teilor nuotrauką iš būsimo filmo,

kuris vadinosi „V.I.P.s“.

Ji norėjo lygiai tokio paties palto,

tik savąjį ji pirko išparduotuvėje bažnyčios rūsyje,

kur turtingi žmonės parduodavo savo padėvėtus drabužius.

- Viso, močiute. - Lik sveikas, branguti.

Pasiilgsiu tavęs.

Lik sveika, mama.

Lik sveika, širdele.

Paskutinis kvietimas į „Trans World“

reisą 700 su „Royal Ambassador Super Jet“ paslaugų paketu, skrendantį į Londoną.

Laipinimas vyksta prie trečių vartų.

Kviečiame visus keleivius.

Balsas per pranešimų sistemą skambėjo labai elegantiškai.

Įsivaizdavau, jog kalbėjo graži moteris,

gal net kokia aktorė.

Gal jei aš vaidinčiau kaip Merlin Monro,

bilietų pardavėja paskirtų mus į pirmą klasę.

Ji pridūrė, kad tokiu atveju

už gėrimus nereikia mokėti.

Žinoma, man tai nerūpėjo. Svarbiausia, kad išskristume.

Keleiviai, skrendantys „Trans World“ oro linijų

„Super Constellation“ reisu Nr. 393 į Pitsbergą,

Deitoną, Čikagą, Kanzas Sitį,

Denverį ir Los Andželą,

laipinami prie Vakarinės arkados.

Į lėktuvą kviečiami visi keleiviai.

Kūnas virpėjo iš jaudulio,

ko dar nebuvau patyręs.

Žinojau, kad po kelių minučių pirmąkart pakilsiu į orą.

Jausmas nebuvo panašus

net į žaidimą daktarais su rajono vaikais.

O tai aštuonmečiui daug ką pasako.

Prisimenu kiekvieną to vakaro detalę.

Prigesintą apšvietimą terminale,

oro linijų firmines spalvas,

mums greitai einant prie Vakarinėje arkadoje esančių vartų.

Susijaudinusi atrodė net mano mama,

nors, neabejoju, dėl kitų priežasčių.

Greičiausiai dėl nemokamų gėrimų

ar galimybės lėktuve susipažinti su simpatišku vyru.

Mamai buvo apie 49-eri, ji buvo gana patraukli moteris.

Mėlynų akių, gražių plaukų

ir gražios figūros jos amžiui, kaip ji man sakė.

Jos figūra būtų dar gražesnė, jei ji nebūtų gimdžiusi manęs taip vėlai.

O daugeliui vyrų patinka nedidelis pilvukas.

Kaip ji manė, kai kuriems tai itin patrauklu.

Gal ji įsimylės kokį nors šaunų vyrą,

pavyzdžiui, lėktuvo kapitoną ar panašiai.

Buvo smagu skubėti per Aidlvaildo oro uostą.

Negalėjau patikėti, kad šįkart mes iš tiesų išskrisime.

Nes dažniausiai į oro uostą atvykdavom ko nors palydėti.

Kartą mama iš tikrųjų turėjo skristi

vaidinti spektaklyje vasaros teatro trupėje.

Bet šįkart kartu skridau ir aš.

Tai atrodė kaip sapnas.

Širdis, rodėsi, iššoks per gerklę.

Pasijutau lyg sulėtintame kine.

Lėktuvas buvo nuostabus.

Baltai sidabriškas su dviem raudonomis juostomis,

o šone buvo užrašytos raidės TWA.

Koks vaizdas.

Šaltas vėjas pūtė man į veidą, bet neatplėšiau akių nuo pirmos savo meilės.

Kilnios išvaizdos, darantis stiprų ir galingą įspūdį lėktuvas.

Taip prasidėjo patirtis, kurios niekada nepamiršiu.

Kai lipome laiptais į lėktuvą,

pastebėjau kai ką įdomaus.

Aplink nebuvo daug žmonių.

Vos keli.

Todėl apsimečiau, kad skrendame tik mudu su mama.

Nepakartojama, tiesa?

Sveiki atvykę. Viduje kur kas šilčiau.

Laiptų viršuje mus pasitiko liekna, aukšta stiuardesė

su šilta šypsena.

Štai jums elgesio avarijų metu instrukcija.

Ji kažkuo skyrėsi iš kitų.

Sunku pasakyti, kuo.

Vėliau mama su ja taps artimomis draugėmis.

Kone geriausiomis.

Aš jos paklausiau, kuo Liz skyrėsi nuo kitų,

ir mama atsakė, kad taip yra todėl, jog joje jaučiasi gylis

ir tikras liūdesys, nes ji buvo koncentracijos stovykloje.

Kai vienas po kito suūžė varikliai,

aš sėdėjau erdviame, kaip man atrodė, minkštame, patogiame krėsle.

Ir beveik jų negirdėjau.

Dideli sraigtai ėmė suktis, o iš išmetimo vamzdžių išsiveržė dūmai.

Nors atėjo reaktyvinių lėktuvų era,

tačiau kažkas nepaprasto slypėjo tame, jog galėjau skristi

lėktuvu dvigubai lėčiau nei reaktyviniu,

ypač pirmą kartą.

Pamenu, kaip taupiau monetas savo juodoje gėlėtoje piniginėje.

Tavo močiutė, mano mama,

padovanojo man šią gėlėtą piniginę pinigams taupyti.

Dabar tu gali joje taupyti pinigus,

ir mes kartu galbūt galėsime kada nors išvykti į trumpą kelionę.

Galėtume nuvykti į Filadelfiją, Harfordą.

Į Bostoną!

Taip.

Būdavo nepaprastai smagu, kai mano mamą įkvėpdavo kokia idėja.

Atrodė, jog visą pasaulį nušviesdavo viltis.

Gerai.

Gerai.

Norėjau, kad tai būtų staigmena,

bet mes vykstame gyventi į Los Andželą.

Rimtai?

Vienas mano pažįstamas režisierius iš „Allentown Playhouse“

pažadėjo, jog jei atvyksime ten iki vasario,

jis parūpins man darbo kokiame nors filme.

Rimtai?

Negaliu patikėti.

Mama jau buvo gavusi

keletą nedidelių vaidmenų filmuose,

taigi, tai skambėjo gana įtikinamai.

Dar ji dirbo dramos mokytoja mokykloje,

o prieš tai ji gana ilgai vaidino teatre.

O kai ji nedirbdavo, aš tapdavau geriausia jos auditorija.

Aš tuoj.

Turiu skubiai patikrinti tvarkaraščius.

Aš kone užskridau laiptais į savo kambarį,

kur gulėjo mano lėktuvų tvarkaraščiai.

„United“, „American“, TWA.

Štai. „Naktinis reisas sraigtiniu lėktuvu į vieną pusę.

Pilnas bilietas – 95 doleriai, vaikams – pusė kainos.“

Aišku!

O dabar – skrydžių laikai.

„Trans World“ oro linijos, 393 reisas

pakyla 21.00 val. iš Aidlvaildo oro uosto.

„Super Constellation“ paslaugų paketas iki Los Andželo

su tarpinėmis stotelėmis Pitsberge,

Deitone, Čikagoje, Kanzas Sityje, Denveryje ir Los Andžele.

Atvyksta kitą dieną 15.00 val.“

Tik „Trans World“ oro linijos

jungia 70 JAV miestų su 15 pasaulio centrų užsienyje.

Šalis, pasaulis

Pasikliauja…

TWA

TWA puikiai tinka

Man nulipus žemyn,

šviesa svetainėje buvo užgesinta.

Per radiją tyliai grojo daina

„Wives and Lovers“, atliekama Džeko Džounso.

Tamsoje smilko cigaretė, o šalia stovėjo taurė balto vyno.

Ėmiau nerimauti, jog galbūt tai, ką ji sakė apie išvykimą į Los Andželą,

nebuvo tiesa.

Gal ji tiesiog garsiai pasvajojo.

Tiek to.

Pamaniau, kad vis tiek galiu toliau taupyti kelionei.

Gal aš… Dar sykį paskaitinėsiu tvarkaraščius.

Mano močiutė turėjo 1957-ųjų „Plymouth Belvedere“.

Taigi, 1962 m. gruodį mes

važiavome į Aidlvaildo oro uostą, o aš galvojau apie 393 reisą.

Kada mes atvažiuosime?

Širduk, kada hodometras parodys 62,

būsime atvažiavę.

Man buvo linksma žiūrėti

į didelius reklaminius stendus su tokiais užrašais kaip:

„Pan Am“ oro linijomis iki Paryžiaus per septynias valandas.“

Arba „TWA – tiesiausias kelias į Kaliforniją.“

O aš štai sėdžiu lėktuve

ir skrendu ilgiausiu šių oro linijų maršrutu.

Su mumis iki pirmos stotelės skrido apie 15 žmonių.

Sėdėjau su ausine kepure, kurią pamiršau nusiimti

turbūt dėl to, kad atėjau iš šalčio.

Tačiau lėktuvui kylant atrodžiau taip.

Supratau, kad mama džiaugėsi dėl manęs,

kartu šiek tiek nekantravo,

kad greičiau galėtų išgerti ir parūkyti.

Man labai patiko matyti, kaip varikliai spjaudėsi ugnimi.

Lėktuvo žurnale parašyta,

jog sraigtiniams varikliams tai normalu.

Skrisk su manimi

Skriskime, išskriskime

Jei mėgsti egzotiškus gėrimus

Yra toks baras tolimame Bombėjuje…

Įsibėgėjant lėktuvui, vėl pasijutau lyg sapne.

Ir tą akimirką lėktuvas atsiplėšė nuo žemės.

Negaliu patikėti, kad skrendu.

Mama žiūrėjo tiesiai,

o tada pasisuko į mane ir nusišypsojo.

Visad prisiminsiu tokią mamą.

Lėktuvas pakilo kur kas švelniau, nei tikėjausi.

Kažkodėl viskas, kas vyko tą vakarą,

rodėsi tobula.

Ilgus metus, kad ir ką neigiamo būčiau išgyvenęs,

nuo akimirkos, kai išvykdavau į oro uostą,

iki pat atvykimo į paskirties vietą,

gyvenimas atrodydavo saugus, o aš jausdavausi laimingas.

Mama mėgo „Manhatano“ kokteilius,

o aš – kokakolą.

Liz išdygo šalia mūsų.

Gal norėtumėte ko atsigerti?

- Galima man kolos? - Taip.

- O aš norėčiau „Manhatano“. - Žinoma.