House of the Dragon

Mėšlas.

Kvėpuokit.

Stumkit.

Dar.

Stumkit.

Galva!

-Berniukas, princese. -Garbė Motinai.

-Sveikas? -Spardosi kaip ožiukas, princese.

Labas. Labas.

Princese.

Karalienė liepė atnešt jai kūdikį. Tuoj pat.

Kodėl?

Nunešiu jį pati.

-Jums reiktų gulėt, princese. -Taip, reiktų! Padėk apsirengt.

Tyliau, tyliau.

Princese.

Jūsų suknelė.

-Princese. -Lenda.

Placenta!

Berniukas. Ką tik sužinojau.

-Taip. -Šaunuolė.

-Kur eini? -Ji nori jį pamatyt.

Tuoj pat?

Eisiu su tavim.

-Tikiuosi. -Duokš jį man.

Nesuteiksiu jai tokio malonumo.

Bent paimk mane už rankos.

Ar labai skaudėjo?

O, dievai...

Kartą mano petys buvo pervertas ietim.

Labai užjaučiu.

-Princese. -Mano princese.

-Džiugu, kad nesu moteris. -Mano princese.

Princese. Milorde.

Kas?

Kas? Kas?

Mėšlas.

Eik. Eik.

Ko ji gali norėt?

Maniau, kad viskas baigta.

Princese. Sere Leinorai.

Man garbė jus pasveikint vienam pirmųjų.

Ačiū, lorde Kasvelai.

Jei galiu kaip nors padėt...

Gal ateity, milorde.

Grįšim, gerai? Tegu ji pati ateina.

Ne. Nebent neši mane šiais laiptais, po velnių.

Absurdas.

Princese.

Reinira.

Po gimdymo turėtum ilsėtis.

Neabejoju, kad to norėtum, karaliene.

Prisėsk.

Talija, atnešk princesei pagalvę.

-Nereikia. -Nesąmonė.

Užbaigsim vėliau.

Jūsų Malonybe.

Šįryt - džiugi naujiena.

Tikrai, karaliau.

Kur jis?

Kur mano anūkas? Štai.

Štai jis.

Puikus princas.

Stiprus.

Tapsi bebaimiu riteriu.

-Taip. -Ar kūdikis turi vardą?

-Mes dar... -Džofris.

Jo vardas Džofris.

Neįprastas vardas Velarijonui.

Jis paveldėjo savo tėvo nosį.

Tikrai?

Jūsų Malonybe, jūsų duktė labai išvargus.

-Jai reiktų pailsėt. -Žinoma.

Štai.

Šaunuolė, dukrele.

Tikiuosi, gimdymas buvo nesunkus.

Rodos, pavadinau pribuvėją šliundra.

Stenkis, sere Leinorai.

Anksčiau ar vėliau kūdikis bus panašus į tave.

Davei mano kūdikiui vardą nepasitaręs su manim?

Jis mūsų kūdikis. Ar ne?

Kraujuoja tik vienas iš mūsų.

Juk turiu žodį savo šeimoj.

Pastaruoju metu nesidomėjai mūsų gyvenimu.

...Ir išvydo didžiulį, baisų drakoną!

Mama!

Žiūrėk.

Išrinkom kūdikiui kiaušinį.

Jis puikiai tinka.

-Leidau išrinkt Lukui. -Ačiū, Džeisai.

Iš drakonų urvo ne kasdien išnešamas kiaušinis.

Pamaniau, kad būtų geriausia palydėt jaunuolius.

Mes su Leinoru jums dėkingi, vade.

Girdėjau, gimė dar vienas berniukas.

Tapsi puikiu riteriu.

Galima?

Seras Harvinas nori susipažint su Džofriu.

Žinoma.

Jis Džofris?

Tėve, ar galiu palaikyt Džofrį?

Ne. Ne. Ne! Grįžkit į drakonų urvą.

-Nagi! -Kol jūsų nieks neieško.

Užmigo miesto sargybos vado akivaizdoj.

Siaubinga nepagarba.

Bijau, kad tai šeimos bruožas.

Stot!

Tegu prieina.

Sutramdykit Vermaksą, prince Džaseri.

Ramiai!

Stot!

Šaunuolis.

Vermaksai!

Vermaksai!

Stot!

Turit valdyt savo drakoną, jaunasis prince.

Kaip princas Eigonas valdo Spindulį.

Kai drakonas visiškai prisiriša, jis nebeklauso kito žmogaus.

Ar galiu pasakyt?

Ugnis, Vermaksai!

Eimondai, turim jum staigmeną.

-Kokią? -Ji ypatinga.

Tu vienintelis neturi drakono.

-Taip. -Mums tas nepatiko.

-Radom tau drakoną. -Drakoną?

-Kaip? -Dievų dovana.

-Žiūrėk. Rausvoji Baimė. -Rausvoji Baimė!

Lipk atsargiai. Pirmas skrydis visad nelengvas.

Čia 60 žiedų.

Ir po dvi kojas.

Iš viso - 240.

Taip.

Jis turi akis.

Bet...

Manau, kad nemato.

Kodėl taip manai?

Mums tai nesuprantama.

Gal tu ir teisi. Suprantam ne viską.

Jūsų Malonybe.

-Eimondai. Ką padarei? -Ir vėl.

Po įspėjimo. Gal tave įkalint menėj?

-Jie mane privertė! -Lyg tau reiktų paskatinimo.

-Nesuprantu susidomėjimo tais žvėrim. -Jie davė man kiaulę!

-Ką? -Sakė, kad rado man drakoną.

-Paskutinis žiedas - be kojų. -Ten buvo kiaulė.

Vieną gražią dieną turėsi drakoną.

-Jam reiks užmerkt akį. -Aš įsitikinus.

Visi kvatojo.

Jie pagamino sparnus.

Ir uodegą.

-Jaunuolis per daug patiklus. -Jis vaikas.

Jis manė, kad jie rado laukinį, bevardį drakoną

ir atviliojo jį į urvą?

-Tavo anūkai pavojingi. -Jie labiau vaikai, nei jis.

Jie laukiniai. Nenuostabu.

Tu įsitikinus, kad tai buvo ne Eigono sumanymas?

Keista, kaip jų kiaušiniai išsirito.

-Kodėl? -Juk žinai.

-Deja, ne. -Ne...

Viseri.

Pratęsim po pietų, Edardai.

Šį klausimą kėliau ir anksčiau.

Uždraudei man apie tai šnekėt, tai tylėjau.

Vienas toks vaikas - klaida.

O trys - įžeidimas.

Sostui, tau.

Velarijonų šeimai ir tavo dukters vyrui, kurio taip ieškojai.

Ką jau kalbėt apie padorumą.

Kartą turėjau juodą kumelę.

Juodą, kaip varnas.

Vieną dieną ji pabėgo iš ganyklos

ir ją apvaisino eržilas iš kitos ganyklos.

Eržilas buvo sidabro spalvos, kaip Mėnulis žiemą.

O gimęs kumeliukas - rusvas.

Paprasčiausias rudas žirgas.

Gamta - paslaptinga.

Iš kur žinai?

Sidabrinis eržilas. Iš kur žinai, kad tai buvo jis?

Ar matei?

Tokių kaltinimų, su kuriais žaidi, pasekmės...

Būtų baisios.

Nebeužsimink apie tai.

Gal išprotėjau, sere Kristonai?

Ar aš klystu, ar visi kiti miega?

-Nejaugi visi sapnuoja? -Kartais taip atrodo, Jūsų Malonybe.

Ji be jokios gėdos naudojasi savo palikimo privilegija.

Mano, kad visi Raudonojoj pily netikės tuo, ką mato.

-O jos tėvas... -Jis žino.

Aišku, kad žino. Arba žinojo, bet prisivertė netikėt.

Jis nuolat ją teisina.

Princesė Reinira - nepermaldaujama begėdė.

Voras, siurbiantis kraują iš savo grobio.

Išlepinta bjaurybė.

Nereikėjo, Jūsų Malonybe. Atsiprašau.

Turiu tikėt, kad laimės garbė ir padorumas.

Turim tikėti tuo ir viens kitu.

-Kieno čia sumanymas? -Mėšlas.

Kiaulė. Tavo sumanymas?

Ne.

Džeiso.

Ir...