Foundation

PAGAL AIZEKO AZIMOVO ROMANUS

Vaikystėje be paliovos klausinėdavau mamą.

Kas nutinka, kai mirštame?

Kur iškeliauja mūsų energija?

O kaip visata?

Ar ji gali mirti?

Kaip ji išvis gimė?

Kaip galėjo nebūti nieko, o paskui staiga kažkas atsirasti?

Tu nuskendai.

Aš mačiau tavo kūną. Aš jį laikiau.

Tu laikei kūną, Salvore. Bet ne mano.

Girdėjau, kaip jis mane šaukė.

Maniau, tai košmaras, bet pabudusi negalėjau kvėpuoti.

Skendau kartu su juo.

Mūsų protai susijungė.

Jaučiau, ką jautė jis. Žiūrėjau pro jo akis.

Galėjau tik susisiekti su tuo, kuris mus saugo.

Padariau, kaip mokė Telema. Priverčiau sargą pajusti poreikį. Padėti Hariui.

Girdėjau, kaip jis šaukiasi pagalbos, visai kaip Haris.

Ir nutildžiau jo mintijimą.

Palaidojau taip giliai, kad Telema niekad neišgirstų.

Vietoj savęs prirakinau Veniko lavoną.

Telema pasakė: „Geriausia iliuzija turi būti paremta tikrove.“

Tu matei mane, Salvore. Gaalės dėka, visi matė mane.

Sukūrėme bendrų pojūčių tiltą.

Už dešimčių kilometrų nuo kaimo,

per neįžengiamą vietovę.

Bet koks mūsų slystelėjimas būtų patraukęs jų dėmesį.

Todėl kartu skaičiavome pirminius skaičius.

Skaičių barikada it skydas pridengė mūsų mintis.

Aštuoniasdešimt šeši milijonai, devyni šimtai aštuoniasdešimt aštuoni tūkst…

- Du šimtai septyniolika. - …du šimtai septyniolika…

86 988 259.

86 988 271.

Aštuoniasdešimt šeši milijonai…

Tada aš tave suradau.

86 988 329.

Štai kodėl taip keistai elgeisi.

Haris buvo mūsų slaptas koziris.

Turėjau užmaskuoti mintis apie jį, negalėjau rizikuoti ir pasakyti tau.

O aš su savo moneta vos visko neatskleidžiau.

Jei tau nebūtų pavykę ištrūkti, visi būtume mirę.

Dėmesio, artėja nenustatytos gyvybės formos.

Grėsmės lygis: vidutinis.

Dabar galit išeiti.

Jums nėra ko mūsų bijoti.

Atleiskite, jei nepatikėsime jūsų žodžiais.

Jūs nesuprantate.

Jos nebėra.

Jos balsas visada buvo mūsų galvose, vertė paklusti jos valiai.

Bet pirmą kartą nuo atvykimo mūsų mintys nebevaldomos.

Jūs mus išlaisvinote.

Demerzele, turėtum būti Terminuse.

Gavau pranešimą, kad buvo aktyvuotas jutiklis.

Judu - pirmieji, įžengę į šį kambarį po kone 600 metų.

Kleonas papasakojo jums mano istoriją, kad suprastumėte.

Kleonas vėl mane atkūrė.

Tik ne taip, kaip tikėjausi.

Tai tu visus tampai už virvučių šiame pasirodyme.

Lėlininkė, tampanti save už virvučių?

Jus erzina tai, kad aš sprendžiu, ką jūs žinote.

Bet nė akimirką nesuabejojate, kad jūsų jausmai - tikri.

Jei jaučiate geismą ar net meilę, neklausiate, iš kur tai kyla.

Mano atveju - viskas kitaip.

Prieš pabaigą Kleonas perrašė mūsų istoriją savo klaidžiojančiame prote.

Nusprendė savo prievartą prisiminti kaip bendravimą.

Aš neturiu pasirinkimo pamiršti.

Ir vis tik, kai pagalvoju apie Kleoną…

Ilgiuosi jo.

Pamenu tą švelnų berniuką, kuris it vaiduoklis slėpėsi jo viduje.

Ir kokiu vyru jis dėl to tapo.

Kilniu, dėmesingu, aistringu.

Jis nebuvo Aušrys, Dienys ar Vakaris, bet pilnas saulės ratas danguje.

Jis žvelgė į mane su tokiu geismu,

tarsi būčiau paslaptis, kurios atskleidimui jis paaukotų viską.

Jis mane išgelbėjo.

Ir aš jį mylėjau.

Bet taip pat žinau, kad jis užprogramavo mane mylėti. Todėl lieka tik spėlioti.

Jei ne jo nurodymas, ar mano jausmai būtų tokie pat?

Ar aš ką nors jausčiau?

Atsakymo niekad nesužinosiu, tad nekenčiu jo už tai.

Tada padėk mums išvaduoti tave iš jo gniaužtų.

Jei santuoka įvyks, dinastija baigsis, ir tu galėsi būti laisva.

Negaliu jums padėti.

- Tu juk nori, kad tai baigtųsi. - Žinoma, noriu.

Ir vis tik, įrašytas nurodymas verčia mane ją saugoti.

Galėtume tave perprogramuoti.

Jei pabandytumėte, aš jus sunaikinčiau.

Taigi, matote, buvau palikta gaudyti vėją laukuose.

Ar galite mane kaltinti už tai, kad griebiausi desperatiškų priemonių?

Tu pasamdei Akluosius angelus.

Taip.

Bet už tai sumokės karalienė Sarita.

Jos bankų sąskaitos buvo pakeistos, kad atskleistų nepaneigiamus įrodymus,

o atminties patikra parems tuos įrašus.

Jūsų Didenybe?

Būsimoji imperatorė bus teisiama už išdavystę.

Apgailestauju.

Nėra nė abejonės, kad jai bus įvykdyta mirties bausmė.

Žudikams ir neturėjo pasisekti.

Tu norėjai, kad jie tik išgąsdintų Dienį, ir šis apkaltintų Saritą,

o tada sutuoktuvės žlugtų.

Nenorėjau, kad apie tai sužinotumėt.

Apie visa tai.

Tada ištrink tai iš mūsų atminties.

Ir rizikuoti, kad atmintis bus atkurta Debesų valdose?

Mano pareiga - išnaikinti paslaptis.

Nėra prasmės priešintis.

Mirėme tą pačią akimirką, kai čia įžengėme, tiesa?

Ar brolis Aušrys žino apie šią menę?

Jis nieko nežino. Jei netiki manimi, patikrink jo atmintį.

O ką surasčiau atminty apie jo vizitą į Principijų su jumis?

Arba apie jo slaptus susitikimus su karaliene Sarita?

Aš nuoširdžiai atsiprašau.

Atleidžiu tau.

Nė vienas iš mūsų nebuvome laisvi.

Buvome kvailiai, kai manėme kada nors tapsią laisvi.

Pamenu jus vos vienerių metukų.

Jūs bedėte pirštu į dangų ir parodėte man saulę.

Taip didžiavotės savimi.

Tarsi būtumėte ką tik sužinojęs, kad ji ten, ir pranešęs apie tai man.

Nes aš tave mylėjau.

Ir tebemyliu.

Labai gražu.

Generole, paruoškite flotilę šuoliui.

Pradėkime sugrįžimą į Trantorą.

Ne į Trantorą.

Sakyk, broli, kiek pasaulių buvo įviliota į Fondo glėbį?

- Septyni. - Išvardink juos.

Jūs jau žinote jų pavadinimus.

Noriu išgirsti juos iš tavo lūpų.

Nagi, broli, drąsiai.

Prisiimk garbę už savo daugybę užkariavimų.

Tespidas, Anakreonas, Smyrnas,

Seišelis, Konomas, Daribou, Gliptalis IV.

Pridėkime ir Siveną.

Sunaikinsime juos visus.

Pradėsime nuo Tespido.

Gavai įsakymą, generole.

Jūs įveikėte Fondą.

Fondo likučiai tuose pasauliuose parklups ant kelių…

Likučiai juose - vėžys, kuriam nevalia metastazuoti.

Imperijau, pažiūrėkite, ką padarėte.

Tai žvėriškas žiaurumas.

Bet aš tai įvykdžiau dėl jūsų, kad nebereikėtų to kartoti.

Ne, tu tai įvykdei, nes aš tau liepiau.

O dabar liepiu tau skraidinti flotilę į Tespidą.

Jei taip padarysite, morališkai sužlugdysite Imperiją.

Negalime išgyventi, jei norite…

Daviau tau įsakymą, Riosai. Vykdyk.

Vykdyk!

Ne.

Nušalinu tave nuo pareigų.

Jei norėtum man smogti, dabar - tavo paskutinė proga.

Taip, taip ir maniau.

Šturmane, dabar vadovauju aš.

Ar atliksite šuolį su flotile į Tespidą,

ar man teks nužudyti visus įgulos narius šiame erdvėlaivyje?

Kaip pageidaujate, Imperijau.

AKTYVUOTI ŠUOLĮ NUTRAUKTI

Šuolis įrašytas.

Visi - į šuolio valdymo punktus.

Kažkas negerai su šuoliu. Nutraukti.

Kas negerai? Kas vyksta?

Visi erdvėlaiviai šokinėja į kaimyninių erdvėlaivių erdvę.

Grandininė reakcija sunaikins visą flotilę.

Sustabdyk tai. Nušokdink mus ten, kur saugu.

Negaliu.

Kartą suklostavus erdvę, klostė išlieka.

Tada parenk man gelbėjimosi kapsulę.

Komandų seka atjungė visas nusileidimo aikšteles ir paleidimo vietas.

Bet jūsų pilotai taip pat mirs. Tai savižudybė.

Menka kaina už mano žmonių laisvę.

Kaip tai nutiko?

Tai tavo darbas, tiesa?

Kai pilotai perdavė tave Imperijui, tai tebuvo gudrybė.

Taip, Seldonas atsiuntė profesionalų pirklį su reikiamomis prekėmis,

tad sandėris buvo sudarytas.

Pilotai - nebe jūsų, Imperijau.

Šuolio seka buvo čia.

Bet turėjau perduoti ją pilotei, todėl man reikėjo patekti į šį erdvėlaivį.

Galėjai ir pasakyti.

Kitaip tariant, mes jus apmulkinome.

Jūsų generolas beveik suprato. Bet jo neklausėte, tiesa?

Seldonas pakišo jums jauką, kad pradėtumėte karą

ir nusiųstumėte visą savo flotilę į Terminusą, taip ir padarėt.

Atskridot tiesiai pas mus, nes esat sumautai nuspėjamas.

Žiūrėk.

O kaip tau tai? Nuspėjama?

Ar varlės subinė peršlampa?

Sustabdykit jį. Jis jį žudo.

Gana!

Man žiauriai patinka, blemba.

Imperijau.

Man jūsų nereikia.

Štai kodėl miršti tik kartą.

Tu apgailėtinas. Užsiplieski ir perdegi.

- Ką? - Parodyk jai.

Atlikau rokiruotę.

Įkišau antrą siųstuvą jam į apsiaustą, kol jis mane smaugė.